MOTERIS, KURIAI PAKLŪSTA VYRAI IR TILTAI

Jolanta Varkalienė nepraranda žavesio net ir tada, kai gėles ant suknelės uždengia ryški darbinė liemenė. Kas ji? Susipažinkite, "Kauno tiltų" Gatvės tiesimo aikštelės vadovė, kuriai kietumo pavydėtų ne vienas vyras.

Kalbėtų nesustodama

Kaunietė J.Varkalienė apie tiltus kalbėtų ištisas valandas. Tiesa, tai nebūtų literatūriniai ar filosofiniai svaičiojimai. Pirmiausia ji pasakytų, kad tiltai – inžineriniai statiniai, o vėliau dar pridurtų, kad šie gali būti miesto, automobilių kelių, pėsčiųjų, mišraus eismo, mediniai, akmeniniai, betoniniai, gelžbetoniniai, judantys, sijiniai, rėminiai, arkiniai, santvariniai ir vantiniai.

"Ar sapnuoju tiltus? Retai. Kur kas dažniau sapne regiu kelią vedantį skardžio link", – "Kauno tiltų" Gatvių tiesimo aikštelės vadovė J.Varkalienė patogiai įsitaisė kėdėje odiniu atlošu.

Mes supratome turį reikalą ne tik su specialiste, puikiai išmanančia tiltų abėcėlę, bet ir su kieta vadove, styguojančia darbus būriui vyrų.

Išsiskyrė iš kitų

Paradoksas, moteris, kurios žodyne "Givenchy", "Prada" ar "Dior" išgirsite kur kas rečiau nei žodžius "atitvarai", "deformaciniai pjūviai" ir "hidroizoliacija", kadaise nė nesvajojo apie tokį darbą.

"Sakiau sau, kuo jau kuo, bet tiltininke nebūsiu", – po nedidelės pauzės J.Varkalienė grįžo į paauglystę, menančią jos maištingą prigimtį ir pirmuosius žingsnius, dabartinės profesijos link.

Baigusi aštuonias klases Jono Jablonskio mokykloje, Jolanta pasirinko ne maisto pramonę, kurią siūlė tėvai, o kelių tiesimą ir projektavimą dabartinėje Kauno technikos kolegijoje. Ten, anot pašnekovės, įvyko pirmoji pažintis su tuomete "Kauno tiltų statybos valdyba Nr. 1" – praktikos metu vadovas jauną merginą drauge su būriu studentų pastatė Kryžkalnio sankryžoje prie vikšrinių asfaltbetonio klotuvų.

"Kasėme, lyginome ir grėbėme. Praktika buvo sunki", – anot J.Varkalienės, ilgai prakaituoti sulenkus nugarą jai neteko.

Gebėjimus, kurie vertė būti lydere dar mokyklos laikais, atkakli mergina pademonstravo ir prie klotuvų – darbų organizavimas ir rodoma iniciatyva tąsyk jai garantavo vietą vagonėlyje ir kur kas aukštesnius įgaliojimus nei kitiems bendramoksliams.

"Likusį laiką dirbau administracinį darbą", – išdidžiai tarė pašnekovė.

Kilo vis aukščiau

Mokslai sekėsi puikiai, todėl baigusi studijas pirmūnei buvo suteikta teisė pirmai rinktis darbo vietą. Taip ji dar kartą atsidūrė "Kauno tiltuose" ir Kryžkalnio sankryžoje, kurioje visai neseniai atliko praktiką.

"Matavau, niveliavau. Be manęs, buvo dar viena moteris, taip pat technikė. Ji formino dokumentus, pildė ataskaitas, skaičiavo atlyginimus", – lėtai pasakojo moteris.

Kaip viskas klostėsi toliau? Studijos Vilniaus inžineriniame statybos institute, vedybos, sūnaus gimimas, karjeros spurtas, darbų vykdytojos pareigos ir pirmieji iššūkiai.

"Kaip dabar prisimenu, vadovas atvežė į aikštelę būsimos Rasytės gatvėje. Ten – skaldos kalnas, buldozeris, šuliniai ir daug molio. Žiūri jis į mane ir sako: čia turi būti gatvė. Aš dirst į savo baltus ažūrinius aukštakulnius, o tada į vyrų guminukus, siekiančius kelius", – kuriozinę situaciją, kurią tąsyk išgliaudė tarsi saulėgrąžas, prisiminė pašnekovė.

Po antrojo sūnaus gimimo J.Varkalienė grįžo prie tiltų ir viadukų statybos, o netrukus pasitvirtino tai, apie ką jau kurį laiką patyliukais šnabždėjosi kolegos.

"Vieną dieną pasikvietė generalinis direktorius ir pranešė apie savo sprendimą mane skirti "Kauno tiltų" Gatvių tiesimo aikštelės vadove. Paklausiau, ar dar turiu laiko pagalvoti. Jis atsakė, kad darbą pradedu nuo balandžio 1-osios", – kabineto, kuriame sėdi jau penkiolika metų, sienas nužvelgė moteris.

Tik vėliau sužinojome, kad minėtas skaičius neatskleidžia nė pusės laiko, kurį J.Varkalienė atidavė "Kauno tiltams". Didžiausioje kelių tiesimo ir tiltų statybos bendrovė Lietuvoje, savo istoriją rašančią nuo 1949-ųjų, moteris dirba jau 35 metus.

Visą laiką tarp vyrų

Manoma, kad dirbti su vyrais yra geriau. Ar tai tiesa? Gatvės tiesimo aikštelės vadovė skėstelėjo rankomis – ji esą nežino, ką reiškia darbas moteriškoje kompanijoje, užantyje nešiojamos gyvatės ir ilgi paskalų liežuviai.

"Draugai sako, kad man pasisekė su kolektyvu. Turbūt taip ir yra – neturiu su kuo palyginti. Žinau viena, kad moteriai dirbti su vyrais lengviau", – paklausta kodėl, J.Varkalienė elegantiškai sunėrė rankas. Vyrai, anot jos, moteriai niekada neatsako. Sukanda dantis, bet užduotį atlieka iki galo.

"Neabejoju, pakeiksnoja mintyse, – "Kauno tiltų" atstovė prisiminė praėjusią savaitę įvykusį nesusipratimą, kai palaikę atsitiktine, automobilį ne vietoje pastačiusia moterimi, aikštelėje dirbę vyrai ją iškoneveikė. Vėliau atsiprašė.

"Būsite turtinga – neatpažinome", – juokėsi darbininkai.

Vyrai nepakantūs stipresnėms moterims? Gatvių tiesimo aikštelės vadovė ir vėl reikšmingai sulaikė kvapą. Durų prieš nosį esą niekas netranko, pareiškimų, kad jų netenkina vadovo kėdėje sėdinti moteris, niekas nerašo. Tiesa, vieną darbo ieškojusį vyriškį moters valdžia išgąsdino. Nors ir mušė ranka krūtinę, kad jam tai nė motais, bet į darbą neatėjo.

Draugai sako, kad man pasisekė su kolektyvu. Turbūt taip ir yra – neturiu su kuo palyginti. Žinau vieną, kad moteriai dirbti su vyrais lengviau.

"Ar kolegos ir pavaldiniai žino, kaip suminkštinti mano širdį? Taip, bet apie tai nepasakosiu", – pasmalsavus, ar tai šokoladas ir gėlės, "Kauno tiltų" dama tikino, kad pastarųjų nestinga nei per Tarptautinę moters dieną, nei per jos gimtadienį. Kartą į namus J.Varkalienė parsinešė kone 100 įvairiausių gėlių žiedų.

"Anksčiau vyras sakydavo, kad geriau po pusę lito dėtų", – moteris prasitarė, kad gėlių jai niekada nebus per daug.

Raudonos lūpos ir nagai

J.Varkalienės balsas griežtas, tonas – reiklus. Tuo įsitikinome derindami susitikimo laiką.

Tačiau peržengę kabineto duris išvydome elegancija spinduliuojančią moterį.

Klystate manydami, kad ypatingas pasiruošimas tik dėl gero kadro dienraščiui.

"Taip einu ir į objektus", – plastišku mostu J.Varkalienė aukštyn kilstelėjo pasmukusią rankovę. Retsykiais ją galima išvysti su ryškiai žalia, vadovus nuo eilinių darbininkų skiriančia liemene. Tiesa, šalmo, po kuriuo plaukus slepia vyrai, ant moters galvos nepamatėme. J.Varkalienė juokavo, kad vietoj jo į vešlius plaukus pripurškia daugiau lako.

"Dar kai buvau darbų vykdytoja sulaukiau pastabos, kad kartą buvau be šalmo. Pamenu, laukiu atvažiuojančio techninio direktoriaus ir galvoju, kaip čia išsisukus? – tąsyk, anot pašnekovės, problemą išsprendė nivelyras. – Kai niveliuoji, šalmas trukdo. Pasidėjau jį šalia ir laukiau techninio direktoriaus."

Lojali darbuotoja

Du viadukai prie Klaipėdos, Vilniuje, Kėdainiuose, objektas Švedijoje, Europos ir Juozapavičiaus prospektai, pėsčiųjų tiltai į Nemuno salą – tai tik maža dalis objektų, prie kurių prisilietė J.Varkalienės komanda.

Paskutinysis objektas, iš esmės pakeisiąs miesto centrą – Laisvės alėjos rekonstrukcija.

"Jausmas neapsakomas, kai matai savo darbus", – sentimentuose skendo moteris, o jos griežtame veide ir vėl atsirado tirpdanti šypsena.

Aukštyn pakilę lūpų kampučiai – ženklas, liudijantys apie tikrąjį pašaukimą? Akimirką susimąsčiusi, "Kauno tiltų" atstovė linktelėjo galvą. Kitų – geriau apmokamų, su mažesne atsakomybe darbų ji neieškojo ir neieško, o ir rasti ką nors esą būtų sunku – gyvenimo aprašyme vos viena darbovietė.

"Dažnai būna, kad atsigulusi lovoje galvoju apie darbą, tačiau tai nereiškia, kad nemoku atsipalaiduoti, o mano mintyse – tik tiltai", – antakį kilstelėjo pašnekovė. Ji – aistringa krepšinio gerbėja, šunų mylėtoja, bičiulių kompanijos siela, dviejų sūnų mama, svajojanti, kad jos vaikai būtų sveiki ir laimingi.

"Turbūt norite sužinoti, ar vadovauju namuose? Vyras liepė perduoti, kad namuose aš – pelytė dinozauro kailyje", – pokalbį baigė J.Varkalienė.