„Įdomiausia yra tai, kad dirbdamas su šia pjese, suprantu, koks egocentriškas ir egoistas yra menininkas. Jis pilnas meilės, socialumo, jis nori padaryti pasaulį gražesnį, tačiau ta energija yra tokia stipri, jog su ja menininkas gali „užmušti“ bet kurį silpnesnį. Būti šalia didelio menininko yra labai sunku. Jis yra labai kategoriškas. Menininkas gina savo tiesą, jaučia ją. Ir tai yra jo stiprybė“, – apie  John’o Logan’o pjesę „Raudona“ kalbėjo jos režisierius Valentinas Masalskis.

Jau visai greitai, lapkričio 22-ąją 18 val. Klaipėdos Kultūros fabrike ši pjesė bus pristatyta žiūrovams. O kol kas pristatome pokalbį su Keno vaidmenį spektaklyje atliksiančiu Klaipėdos jaunimo teatro aktoriumi Donatu Želviu.

– Apie ką ši pjesė?

– Joje rašoma apie jauną ir vyresnį menininką. Tačiau ne apie padėjėją ir menininką, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Mes patys nusprendėme, jog ši pjesė yra sudaryta iš penkių dalių, tarytum iš penkių paveikslų. Galiausiai tai kaip penkios pamokos, kas yra tikras menininkas. Visos penkios scenos apima dviejų metų laikotarpį.

Visose penkiose scenose Rothko pademonstruoja savo požiūrį, truputį pamoko kažko. Nors pjesės pradžioje aiškiai pasako savo „padėjėjui“ Kenui, jog nemokys jo. Tačiau vis tik moko.

Taip pat šioje medžiagoje labai išryškėjo menininko kategoriškumo svarba. Tam tikrą dieną ir valandą jis privalo būti kategoriškas. Niekada nemaniau, jog kada nors pritarsiu šiam faktui, tačiau šiandien aš tai suprantu. Jeigu noriu tau kažką įrodyti, aš pats turiu tuo tikėti šimtu procentų. Nes pats Rothko yra be galo kategoriškas. Tačiau būtent šis jo asmenybės bruožas jį ir padaro Rothko.

– Ką pats manote apie pjesę? Ką ji Jums, kaip aktoriui, davė?

– Jau vien perskaičius pjesę pasimatė labai įdomių dalykų. Joje labai išryškėja kartų tema, dominuoja seno ir jauno žmogaus susidūrimas. Tačiau spektaklyje tas „senas“ žmogus – didis. Jis – menininkas. Mes kalbame apie Rothko, pasaulinio pripažinimo sulaukusį tapytoją, kurio darbai net šiandien yra vertinami milijonais. Paties Rothko pjesėje labai daug: aiškiai nupasakojama, kaip jis kūrė meną, kaip dažnai apie jį mąstė, kas jam apskritai yra paveikslas... Šioje spektaklio medžiagoje ypač daug parašyta dalykų, kas iš esmės yra kiekviename mene, ko mes norime iš to: tam tikro turinio, esmės, detalių... Nors paprastiems žmonėms pasirodytų jog tokie pamąstymai tėra bereikalingas vargas. Atrodytų, koks gi skirtumas, ar tai bus geltona spalva, ar šiek tiek geltonesnė. Tačiau visa tai turi be galo daug reikšmių.

Man labai įdomi ši pjesė tuo, kad tai yra viena iš tokių spektaklio medžiagų, kurioje labai arti vienas kito bus du aspektai – didžiulis aktorinis darbas ir žiūrovas. Kaip aktorius, tu turi visiškai persiorientuoti psichologiškai. Čia nebus jokios vaidybos. Tai bus nuoširdus, „nuogas“ minčių sakymas, be jokių didelių sceninių efektų. Manau, jog žiūrovas tai pajaus.

Ir, žinoma, kur dar pats vaidinimas toje pačioje scenoje su V. Masalskiu, vienu ryškiausių Lietuvos aktorių. Taip pat ir su Mantu Zemlecku, su kuriuo dubliuojamės. Manto buvimu šiame spektaklyje aš labai džiaugiuosi. Su V. Masalskiu  esame pažįstami, jei neklystu, kartu dirbame jau 8-erius metus. O Mantas į mūsų darbą įnešė labai daug naujų idėjų.

– Kaip manote, ar  tikrai menininkui ateina laikas pasitraukti ir užleisti vietą kitam? Juk kiekvienas meno žmogus per ilgus darbo metus suburia savo auditoriją?

– Šis klausimas pjesėje taip pat keliamas. Juk Kenas, Rothko „padėjėjas“ ne veltui sako, jog Rothko bijo, jog juoda praris raudoną, jog ta kūrybinė ir aktualumo tamsa vis vien ateis. Tačiau Kenas prašo Rothko pažvelgti į Van Gogą arba Matthias‘ą, į jų darbus, bandydamas įrodyti, jog ne visi menininkai numiršta. Šiaip, sunkus klausimas. Aš manau, jog jei jau tu, kaip menininkas mąstai apie tai, iškeli pats sau savo reikalingumo klausimą, vadinasi nenugrimsi į tą visuomenei nebeaktualumo liūną. O pagalvot, ar tu dar pajėgi kurti,  vis gi reikia. Juk negali visą gyvenimą mąstyt apie save, kaip apie galingesnį ar stipresnį už kitą menininką. Meno žmogus visuomet privalo matyt save bendrame kontekste, suvokti, kas jis toks yra. Mes, kaip aktoriai, taip pat turime save šiame kontekste stebėti. Ne tik kaip Lietuvos, bet ir pasaulio. Manau, jog mes dar nesame tokie stiprūs.“

– O ko reikia, kad ta stiprybė pasauliniame kontekste vis tik atsirastų?

– Manau, jog pirmiausia trūksta pačios mokyklos ir autoriteto buvimo. Be abejo, kalbu iš savo paties pozicijos. Nes kai manęs paklausia, kas man yra autoritetas, aš pradedu „žvalgytis“ į daugumą žmonių, prie kurių aš net nesu „prisilietęs“. Nes dažniausiai tai būna užsienio žmonės, arba tie, apie kuriuos skaičiau knygose, tačiau realiai aš niekad nesu turėjęs su juo artimo kontakto. Man šiandien vyresnis žmogus nebėra autoritetas, nes visi jie išduoda tai, ką kažkada yra pasakę. Turiu omeny, paneigia tai, apie ką patys kalba. Manau, jog ši situacija turi pasikeist. Nėra svarbu, jog pagyvenęs žmogus neišmano naujausiųjų technologijų, bet viduje jis gali būti labai orus, tvirtas ir stiprus. Be abejo, neprivalo visi žmonės būti tokie. Tačiau tų, su tauriu dvasiniu pasauliu galėtų būti daugiau. Vien tam, kad tas jaunas žmogus galėtų surasti savąjį autoritetą. Man to labai trūksta. O Rothko šioje pjesėje vykdo tai, apie ką kalba, jis neišsižada savo žodžių.“

– Juk visuomenė ir jos vertybės keičiasi. Gal šiandienos pasaulyje išsižadėti savo žodžio ir išduoti tavimi tikinčius jau tampa natūraliu žmogiškumu?

– Aš vėl grįšiu prie paties žmogaus. Menas truputį apsaugo tave nuo savęs išdavimo. Tu turi pastatyti save į tą situaciją ir matyti prieš ką tu save išduodi. Juk jeigu žmogus tiki Dievu, tai pirmiausia jis ir išduoda Dievą. Save išduot visada paprasčiau kai mes nieko neprisižadame. Pjesėje Kenas taip pat kalba apie kitus menininkus, kaip apie autoritetus, pabrėždamas tai, jog  jie net būdami mirties patale vis vien kūrė, tačiau Rothko atsako, jog taip kalbėdamas Kenas  sumenkina juos su savo paaugliškais stereotipais ir iliuzijomis. „Tu leisk jiems pabūti tyloje, nes tyla yra tokia tiksli“, - Rothko sako Kenui. Juk mes net neįsivaizduojame kokie jie buvo, kas juos slėgė ar kokius skausmus jie turėjo. O mes taip banaliai juos suskirstome į tam tikras kategorijas. Juk mes negalime jų suprasti. Jie yra už mūsų. O tyloje nėra melo.

– Ar nemanote, jog Rothko ir Keno atitikmuo realiame gyvenime esate Jūs pats ir V.Masalskis? Juk V. Masalskis buvo ir tebėra Jūsų mokytojas?

– Na, šiek tiek panašu. Tačiau aš visad vengiu galvoti apie save kaip apie menininką. Aš net prisibijau šio žodžio. Manau, jog jis labai stiprus. Menininkas turi būt labai daug padaręs. Manau, jog aš turiu dar daug ko išmokt. Tačiau realiai nėra net ko lyginti V. Masalskio ir manęs. Aš labai kritiškai žiūriu į save kaip į menininką. Labiau save matau kaip ieškantį, besidomintį ir bandantį kurti.

Kai buvau paauglys, menininkas man reiškė vienus dalykus, o dabar yra visiškai kitaip. Man menininkas yra fanatikas gal net beprotis. Žinoma, gerąja prasme. Jis turi būti įžvalgus. Žinoma, jei matysi save vien tik Klaipėdos ar kokio nors rajono mastu, tai visada gali labai aukštai įsivertinti. Tačiau jei pradedi save matyti platesniame kontekste, tada atsiveria akys ir suvoki, jog yra begalė tikrų menininkų, prieš kuriuos pats atrodai labai silpnai.

Galiausiai ne pats turi nuspręsti, jog esi menininkas, o žmonės turi tai pasakyti. Juk ganėtinai kvailai atrodys, jei pats pradėsi garsiai deklaruoti, jog esi menininkas. Ir turiu omeny ne paaugliškąją prasmę, o tikrąją šio termino reikšmę.“

Markas Rotko (tikrasis vardas Marcus Rothkowitz), gimęs 1903, o miręs 1970 m., buvo garsiausias XX a. amerikiečių tapytojas, pokario abstrakčiojo ekspresionizmo meno srovės atstovas. Dešimtmečio pabaigoje ir 1950-ųjų pradžioje susiformavo brandusis M. Rotko tapybos stilius. 1958 m. dailininkas gavo pirmą viešą užsakymą monumentaliai tapybai „Keturių metų laikų“ (Four seasons) restorane Niujorke. Tais pačiais metais buvo pakviestas atstovauti JAV Venecijos bienalėje. 1961 m. Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje  įvyko M. Rotko personalinė paroda. Dailininkas 1962 m. sukūrė tapybą Harvardo universitete. 1964 m. priėmė užsakymą dirbti koplyčios sukūrime Hiustone.

Markas Rotko baigė gyvenimą savižudybe 1970 m. vasario 25 d. savo dirbtuvėje Niujorke persipjaudamas venas. Koplyčia Hiustone dailininko atminimui buvo pavadinta M. Rotko vardu. 2015 m. vienas M. Rotko paveikslų „Be pavadinimo (geltona ir mėlyna)“ viešo aukciono metu parduotas už 46,5 mln. JAV dolerių. 2014 m. jo paveikslas „Nr. 21 (Raudona, ruda, juoda ir oranžinė)“ buvo parduotas už 45 mln. JAV dolerių.

Režisierius – Valentinas Masalskis

Aktoriai – Valentinas Masalskis, Mantas Zemleckas, Donatas Želvys

Scenografija – Mykolas Sauka

Muzikos autorė - Nijolė Sinkevičiūtė

Pjesę vertė Aivaras Mockus