KLAIPĖDOS VAIKŲ LIGONINĖS VADOVAS: PASIKEITĖ KĖDĖ, BET NE DARBOVIETĖ

Praėjęs visas grandis – nuo mažiausios iki aukščiausios, nuo Priėmimo skyriaus gydytojo iki vadovo. Tokiu prisistatymu pokalbį pradeda naujasis Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas 55 metų Virginijus Žalimas.

Simboliška, kad dirbti Vaikų ligoninėje baigęs studijas jaunas gydytojas pagal paskyrimą pradėjo 1988-ųjų rugpjūčio 1 d., o po 30 metų liepos 1-ąją tapo jos vadovu.

Turtas – žmogiškieji resursai

– Gal tiek metų dirbant toje pačioje darbovietėje lengviau vadovauti?

– Yra pliusų ir minusų. Pliusai, nes žinai tam tikras subtilybes, niuansus, pažįsti kolektyvą. Iš kitos pusės, visi tave pažįsta, žino charakterio bruožus, silpnybes. Gal kartais atsiranda norinčiųjų tuo pasinaudoti.

Bet nemanau, kad atėjusiam "iš gatvės" būtų lengviau vadovauti. Vis tiek turi žinoti ne tik ekonomines, bet ir moralines problemas.

Manau, kad šiame gyvenimo etape didžiausias mūsų turtas yra žmogiškieji resursai. Visą kitą turbūt galima nupirkti, bet ne žmonių profesionalumą, atsidavimą darbui. Mūsų kolektyvas – puikus, atsidavęs savo darbui. Per tuos 30 metų matėme visko: ir šalto, ir šilto, ir balto, ir juodo. Bendros problemos mus suvienijo.

– Kaip ligoninės bendruomenė priėmė žinią, kad tapote vadovu? Ar kolegos žinojo, kad dalyvaujate vyriausiojo gydytojo konkurse?

– Sprendimą dalyvauti priimi pats. Neini ir nerėkauji, kad dalyvausi. Kai buvo paskelbti konkurso rezultatai, manau, kolegos reagavo teigiamai.

Esu vadovavęs ne vienam ligoninės skyriui, tad gal kolegos įžvelgė mano tam tikrus gebėjimus vadovauti. Kaip tai pasiteisins, parodys gyvenimas.

– Kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse?

– Geras klausimas. Galbūt atrodė, kad taip lengviau bus spręsti tam tikras problemas? Pasakysiu banaliai – blogas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu. Kiekvienas žmogus siekia aukštumų, savirealizacijos tiek profesiniu, tiek moraliniu požiūriu.

Vadovo pareigoms turi subręsti, įgyti profesinės ir gyvenimiškos patirties, išsiugdyti tam tikras savybes, kad gebėtum sutarti su žmonėmis. Jaunimas nori "čia ir dabar" pasiekti profesinių aukštumų, bet turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kad daug ką suvoktum ir subręstum. Prieš penkiolika metų tikrai negalvojau apie vadovo kėdę.

Kažkada mūsų ligoninėje buvo vienas bendras pediatrijos skyrius. Tuometiniam vadovui įrodžiau, kad būtų tikslinga padaryti specializuotus skyrius.

Iš to didelio skyriaus išsirutuliojo keli atskiri: kardiologijos reumatologijos-endokrinologijos, gastroenterologijos-nefrologijos-hematologijos, veikiantys iki šiol.

Paskui buvo įkurtas Funkcinės diagnostikos skyrius, sujungęs ultragarsines, endoskopines tarnybas, kardiogramų kabinetą. Šiam skyriui vadovavau iki tapimo vyriausiuoju gydytoju.

Pasikeičia matymo kampas

– Kaip vertinate tai, kad naujuoju vadovu tapote gana sudėtingu ligoninei metu: vis atsinaujina kalbos apie prijungimą, laukia naujos konsultacinės poliklinikos statybos?

– Poliklinikos projektas jau suderintas, patvirtintas finansavimas iš ES fondų ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Kaip tik dabar nagrinėju projektą, brėžinius (trinkteli ranka per storą dokumentų aplanką ant stalo – aut. past.). Projektas turi būti įgyvendintas. Gerbiama gydytoja Klaudija Bobianskienė (buvusi vyriausioji gydytoja – aut. past.) padarė didžiulį įdirbį.

Mes turime savų argumentų dėl ligoninės prijungimo. Dabar viešai jų nekomentuosiu. Bet viskas priklauso nuo steigėjo, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vyriausybės.

Mus prijungus prie suaugusiųjų, taptume vienintele valstybe, neturinčia savarankiškos vaikų ligoninės.

Rinkome žinias, kokia situacija yra kitose šalyse dėl vaikų ligoninių. Mus prijungus prie suaugusiųjų, taptume vienintele valstybe, neturinčia savarankiškos vaikų ligoninės. Kituose Lietuvos miestuose vaikų ligoninės jau yra sujungtos. Europos šalyse yra daug savarankiškų vaikų ligoninių.

Vaikų ligoninė ir vaikų ligos yra specifinės. Mes, vaikų gydytojai, galime pakonsultuoti suaugusiuosius, o suaugusiųjų specialistai vengia to daryti dėl vaikų ligų specifikos. Negalime prisikviesti specialisto, galinčio pakonsultuoti vaiką, nors pagal turimą licenciją jis tai galėtų daryti. Kodėl bijo vaikų? Tai yra specifika: priežiūros, gydymo, slaugymo, maitinimo, diagnozavimo.

– Kai pasikeičia vadovas, darbuotojai natūraliai laukia kokių nors permainų. Kokie jūsų planai?

– Dabar kviečiuosi skyrių vedėjus ir vyriausiąsias slaugytojas. Mes kalbamės, išklausau jų pasiūlymus, nuomones, išgirstu problemas bei siūlomus galimus sprendimo būdus, darau išvadas.

Vėliau bendromis jėgomis priiminėsime sprendimus. Esu atviras žmogus: priimu ir pastabas, ir kritiką. Noriu problemas spręsti ne vienas, o su savo komanda.

Per pirmas savaites dar kalnų nenuverčiau. Be to, dabar atostogų metas, tai šiek tiek apriboja veiklą.

Kai dirbi skyriaus vedėju, administracinės problemos matosi kitaip. Kai kasdien dirbi tą patį darbą, matymas ir vizijos atbunka, bet kai šokteli aukščiau, keičiasi ir situacijos matymas. Viską pamatai kitu kampu.

Su buvusia vadove neatsisveikino

– Kaip vertinate, kad vadovas išrenkamas tik penkerių metų kadencijai?

– Trumpokas laikas. Per 10 metų gali daugiau nuveikti. Tik yra kita problema, kad per tą laiką kaip medikas atitolsti nuo medicinos, nes daugiau susiduri su administraciniu darbu.

– Kaip buvusi ilgametė vadovė reagavo į žinią, kad tapsite jos pamaina?

– Daktarė K.Bobianskienė yra puiki moteris ir vadovė. Labai šiltai sutiko. Ji liko dirbti Vaikų ligoninėje. Daugiau nei 20 metų vadovavimo patirtis – neįkainojama. Tokios iš vadovėlių neišmoksi. Jeigu kyla kokių problemų, daktarė noriai padeda, pataria.

– Nepasigesite praktinio gydytojo darbo? Ar kaip tik galvojate, kad laikas nuo šito pailsėti?

– Pagal galimybes stengiuosi nuo gydytojo darbo neatitolti. Prireikus patariu kolegoms, aptariame sudėtingus pacientus. Tiek aš, tiek mano pavaduotoja gydymui konsultuojame pacientus. Stengiamės, kad mūsų pacientams būtų maksimaliai gerai.

– Šiemet, pasikeitus pareigoms, greičiausiai liksite be atostogų. Kaip pailsite?

– Esu plateliškis. Ten prabėgo visa vaikystė. Visi prisiminimai susiję su ežeru. Esu buriuotojas ir žvejys. Buriavimui dabar nebelieka laiko, o į žvejybą išsiruošiu visada, kai tik turiu laisvo laiko.

Lietuvoje traukiu į žvejų vadinamą Meką – Rusnę, Nidą. Žiemą gaudau stintas, priklausomai nuo to, kur jos kimba. Net su šeima esu sutaręs, kad bent kartą per mėnesį galėčiau pažvejoti. Svarbiausia ne žuvis, o pats procesas.