Buriuotojui Andriui Varnui jūrų nepakanka. Prieš penkerius metus jachta pasaulio vandenis apiplaukęs vyras savo 60-mečio proga nusprendė jėgas išmėginti Šv. Jokūbo kelyje. Šį 800 kilometrų maršrutą piligrimai įveikia jau tūkstantį metų – vieni vedami tikėjimo tiesų, kiti – ieškodami gyvenimo prasmės.

Buriuotojui Andriui Varnui jūrų nepakanka. Prieš penkerius metus jachta pasaulio vandenis apiplaukęs vyras savo 60-mečio proga nusprendė jėgas išmėginti Šv. Jokūbo kelyje. Šį 800 kilometrų maršrutą piligrimai įveikia jau tūkstantį metų – vieni vedami tikėjimo tiesų, kiti – ieškodami gyvenimo prasmės.

Buriuotojo avantiūra

A.Varnui nesvetimos avantiūros ir ekscentriški sprendimai. Vyras savo gamybos mažyte – vos 10 m ilgio ir 3,25 m pločio jachta "Ragainė II" apiplaukė aplink pasaulį. Jo kelionė tęsėsi dvejus metus ir 19 dienų. Namo jis sugrįžo 2010-ųjų rugpjūtį.

"Ragainę II" A.Varnas pasigamino pats savo sodyboje Kintuose 1995 m. ir visiems skeptikams įrodė, kad ir namų sąlygomis galima suręsti tvirtą neriboto plaukiojimo rajono kreiserinę jachtą, kuri atlaikė kelionę aplink žemės rutulį.

Andrius į šią kelionę leidosi su savo dukra Rasa ir jos draugu, baskų kilmės jaunuoliu Egoi Urquiza. Beje, baskai A.Varną priėmė kaip savą, didelį dėmesį šiai kelionei skyrė baskų žiniasklaida, o palydos surengtos iš Bermeo uosto.

Galbūt todėl po penkerių metų buriuotojas sugrįžo į baskų žemę, tik šįkart pėsčiomis. Andrius nusprendė jėgas išmėginti Šv.Jokūbo kelyje. Šį 800 km maršrutą piligrimai eina jau daugiau nei tūkstantį metų.

Dauguma jų – vedami tikėjimo tiesų. Laisvamanis A.Varnas jį pasirinko ne tik mėgindamas suprasti neįmintas gyvenimo tiesas, bet ir, kaip pats teigė, sumaniai sprukdamas nuo asmeninio jubiliejaus šventės namuose.

Vietoj giesmių – "Pink Floyd"

Paklaustas, kodėl būdamas ne itin tikintis pasirinko šį piligrimų kelią, Andrius paneigė nuostatą, kad juo eina tik religinių intencijų turintys žmonės.

"Šiais laikais tai nėra tik religinis kelias. 70–80 procentų keliautojų nėra giliai tikintys. Jie eina šiuo keliu norėdami pažinti, pamatyti, įrodyti sau, kad gali įveikti tuos šimtus kilometrų. Man didžiausias šio kelio atradimas – tai galimybė bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Palaima apimdavo vakarais, kai pabaigę tos dienos maršrutą susitikdavome prie bendro stalo pasikalbėti ir išgerti vyno taurę", – pradėjo pasakojimą Andrius.

Ir kasdien – vis kita vieta, kiti sutikti žmonės, naujos patirtys, naujos pažintys. Visai kitaip, nei plaukiant aplink pasaulį, pripažino patyręs buriuotojas.

"Negaliu teigti, kad visi buvo tokie, kaip aš. Buvo ir religingų žmonių, sutikau tokius labai tikinčius meksikiečius. Jie gražiai grojo gitara "Pink Floyd" dainas. Tai labai keista, nes, kaip jie pasakojo, Meksikoje daug tokių piligriminių kelių, jais tikintieji eina giedodami giesmes, nešdami religines vėliavas, o čia viskas kitaip", – pasakojo A.Varnas.

Iššūkis vėžiui

Andrius pripažino, kad susitikimai ir naujos pažintys suteikė didžiulį džiaugsmą. Dalį kelio jam teko pėdinti su korėjiete Rouza.

Iš jos daug sužinojo apie Pietų Korėją. Sutiko ukrainiečių, net lietuvių emigrantų.

"Dar sutikau australą ir Melburno. Jis dažniausiai laikėsi vienas, net vyną vienas gerdavo. Kelionės pabaigoje kartu nusifotografavome, pasikeitėme adresais. Prieš Kalėdas jam parašiau, pasveikinau. Jis man atrašė ir prisipažino, kad tą kelią ėjo tik todėl, kad serga kraujo vėžiu. Ir jam gyventi liko labai nedaug. Jis man padėkojo už viską ir pasakė, kad dėkingas visiems bendrakeleiviams, o pažintį su mumis visais nusineš į dangų", – pasakojo Andrius.

A.Varnas teigė, kad mėnesį su juo keliavo ir nė neįtarė, jog žmogus mirtinai serga, jis niekada niekuo nesiskundė ir neprašė pagalbos.

Išmėginimą įveikė ne visi

Anot Andriaus, 800 km atstumas – ne juokas net gerai fiziškai pasirengusiems žmonėms. Tad teko matyti ne vieną tokį keliautoją gudraujantį.

Kai kas savo sunkią kuprinę paduodavo taksistui, kad šis nuvežtų ją į artimiausią nakvynės vietą, kai kas iš viso neištverdavo krūvio ir kelionę nutraukdavo.

"Buvo grupė apkūnių moterų iš JAV, jų po dalies maršruto nebesutikau, supratau, kad žygį nutraukė, ne į tas roges įsėdo. Nes ne kiekvienas turi tiek jėgų kone kasdien kopti į kalną", – teigė keliautojas.

Andrius pasakojo, kad per visą maršrutą matė keliolika kryžių – jie žymi mirties vietas piligrimų, kurie pasimirė, taip ir nepasiekę Jėzaus mokinio kapo. Ten pridėta akmenų, gėlių, nuotraukų.

Užsikrėtė piligrimyste

Nors šie metai Europoje nebuvo itin ramūs bei saugūs, taip pat ir atostogaujantiesiems, A.Varno teigimu, Šv. Jokūbo kelyje tvyrojo taika ir ramybė.

"Tiek, kiek saugi šiandien yra Ispanija ir pats Baskų kraštas, tiek saugus ir piligrimų pamėgtas kelias. Toje šalyje yra aukštas gyvenimo lygis, todėl ir turistams ten saugu. Visokių bėdų dažniausiai pasitaiko varganose šalyse", – teigė A.Varnas.

Apie Šv. Jokūbo kelią Andrius sužinojo jau grįžęs iš kelionės jachta aplink pasaulį, kai lankėsi pas savo dukters draugo Egoi tėvus Baskų krašte.

Važinėdamas mašina po apylinkes, A.Varnas pastebėjo kažkur einančius žmones su kuprinėmis.

"Pamenu, važiavome su žmona ir pamatėme pavargusią moterį su sunkia kuprine. Sustojome ją pavežti. O ji sako: ne, aš esu piligrimė. Sutikome dar keliolika tokių, kaip ji. Paskui tik išsiaiškinome, kur jie visi eina. Supratau, kad tai reikės išmėginti ir man", – šyptelėjo Andrius.

Kuprinėje – sūdyti lašiniai

A.Varnas, apsirūpinęs būtiniausiais daiktais, į Šv. Jokūbo kelią išsiruošė šių metų rugsėjį. Ir maršrutą įveikė per mėnesį.

Savo kelionę jis pradėjo mažame Prancūzijos kaimelyje. Keliautojai paprastai miegodavo specialiuose nakvynės namuose, skirtuose piligrimams.

Municipaliniuose namuose naktis kainuoja 5 eurus, privačiuose – ne daugiau kaip 10 eurų, o Šv. Jokūbo draugijos namuose nakvynė piligrimams – nemokama.

"Kai kuriuose namuose miegodavome po 4 žmones kambaryje, kitur – daugiau. Visur buvo ideali švara, gaudavome patalynę, tik miegmaišiais tekdavo užsikloti. Rytas prasidėdavo 6 valandą, keldavomės auštant. Visur būdavo virtuvėlės, išsivirdavome arbatos, papusryčiaudavome ir išeidavome į kelią", – dėstė A.Varnas.

Nuo 12 iki 14 val. keliautojai paprastai pasiekdavo kitą nakvynės tašką. Andriui teko nakvoti penkiuose vienuolynuose, ten mokėti nereikėjo, bet buvo galima aukoti arba prisidėti darbais ūkyje ar virtuvėje.

Susitikimus su vienuoliais ir vienuolėmis keliautojas prisiminė labai šviesiai, šilti pokalbiai vakarais ir muzikavimas, kai kurie jų grojo gitaromis ir puikiai atliko populiarias roko balades.

"Kuprinėje kasdien nešiau apie 10 kg svorį. Internete susiradau patarimų, ko reikia tokiai kelionei. Susirinkau, kas nurodyta. Bet dar įsidėjau pusę kilogramo žaliosios arbatos, nes labai ją mėgstu, ir sūdytų lašinių, nesgi lietuvis be lašinių į jokią kelionę neišsiruošia. Pamenu, jais pavaišinau tokį bankininką iš Londono. Be galo nustebo, bet jam patiko. Sūdyti lašiniai visiems pakeleiviams labai patiko", – juokėsi Andrius.

Vėl kels bures

Šv. Jokūbo kelyje kiekvienos stotelės vietoje, paprastai kaimelyje ar didesnėje gyvenvietėje, yra minėti nakvynės namai, kur keliautojai gali pasigaminti sau maisto.

Tačiau galima maitintis ir čia pat veikiančiose užeigose, bet ten pietūs jau kainuoja 8–10 eurų. Pasak Andriaus, tai yra daug, pigiau pasigaminti, nusipirkus kokių produktų.

"Mano dienos biudžetas būdavo iki 12 eurų, įskaitant nakvynę, vyno butelį ir maistą. Nors nemažai turtingesnių piligrimų iš JAV ar Kanados patys negamindavo, o valgydavo kavinėse. Aš gyvenau taupiau. Todėl visa kelionė kartu su skrydžių bilietais man kainavo tūkstantį eurų", – teigė A.Varnas.

Andriaus teigimu, ši kelionė – be galo smagus dalykas, ypač ankstyvą rudenį. Esą keliavimas jūra visai kitokio pobūdžio, nei sausuma.

Tačiau po šios patirties Andrius jau dėlioja kitus planus.

"Štai sėdžiu dabar ir styguoju, kaip perplaukti Europą upėmis ir kanalais. Šiais metais per Olandijos kanalus plukdžiau jachtą tokiam vokiečiui. Pagalvojau, kodėl gi pačiam taip nepakeliavus, juolab žmona sutiko keliauti kartu", – savo planus atskleidė patyręs buriuotojas.

Faktai apie Camino de Santiago

Jokūbo kelias, arba Camino de Santiago, – tai kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostela miestą Ispanijoje. Kelionės tikslas – Jėzaus mokinio Jokūbo kapas, kurio palaikai ilsisi įspūdingoje katedroje.

Kelias prasideda prie Ispanijos ir Prancūzijos sienos esančiame St-Jean-Pied-de-Port miestelyje, vingiuoja apie 800 km Ispanijos šiaurine dalimi per Navarą, La Riocha, Kastiliją ir Leoną bei Galiciją.

Per 10 metų 2004–2013 m. Šv. Jokūbo keliu praėjo daugiau nei 1,62 mln. žmonių, 887 iš jų – Lietuvos piliečiai.

Zebediejaus sūnus Jokūbas (lot. Jacobus, isp. Santiago, angl. James, pranc. Jaques) ir jo brolis Jonas buvo Galilėjos ežero žvejai, kai juos sutiko Jėzus ir pašaukė abu tapti žmonių žvejais. Naujajame Testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys.

Prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį apaštalams, skatindamas juos kaip galima plačiau pasaulyje skleisti tiesą.

Jokūbui atiteko Iberijos pusiasalis. Jis nukeliavo iki Galicijos pamokslaudamas, tačiau, atrodo, jam sunkiai sekėsi – jis prie naujo tikėjimo patraukė vos keletą pasekėjų. Po to Jokūbas grįžo atgal į Palestiną.

44 m. po Kr. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas, tapdamas pirmuoju apaštalu kankiniu. Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės, įdėjo į laivą, kuris neturėdamas nei burių, nei irklų ir netgi nevaldomas jūrininkų perplaukė Viduržemio jūrą ir pro Gibraltaro sąsiaurį pasiekė Iberijos krantus. Jokūbo mokiniai ilgai ieškojo vietos jam palaidoti.

Beveik pusaštunto šimto metų Jokūbo palaikai gulėjo žemėje ir niekas nebežinojo tos vietos, kur jie buvo palaidoti. Apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis Pelajo (Pelayo) išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredono kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus bei pergamentą. Vyskupas patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių – Atanasio ir Teodoro. Netrukus į tą vietą pradėjo traukti piligrimai.

1189 m. popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės. Viduramžiais visi keliai vedė į Santjago de Kompostelą.

Piligrimystės pikas buvo XI–XII a., kai, kaip teigiama, Jokūbo kapą kasmet aplankydavo apie pusė milijono piligrimų. Kai kam Camino būdavo skiriama kaip bausmė už nuodėmes ar nusikaltimus, kiti keliaudavo Jokūbo prašyti sveikatos ir malonių sau bei kitiems, gelbėti nuo maro, nuo sausros ar kitų nelaimių.

1937 m. apaštalas Jokūbas vėl buvo paskelbtas Ispanijos šventuoju ir globėju.

Antroje XX a. pusėje Camino vėl atgimė. 1993 m. UNESCO įtraukė Camino į pasaulio paveldo sąrašą.