ŠVEDAS – UKRAINOS IR LIETUVOS DRAUGAS

Žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, vertėjas ir visuomenininkas švedas Jonas Ohmanas Lietuvoje gyvena jau kelis dešimtmečius. Pastaraisiais metais jis vadovauja Ukrainos paramos organizacijai "Blue/Yellow" ir aktyviai remia šios šalies kovą su Donbaso kareivomis. Nuoširdus Ukrainos ir Lietuvos draugas įsitikinęs, jog atkovoti laisvę nepakanka, reikia gebėti ją ir išsaugoti.

"Blue/Yellow" veikla nenuslopo

– Nuo kada Klaipėdoje veikia jūsų vadovaujama Ukrainos paramos organizacija "Blue/Yellow"?

– Klaipėdoje mūsų organizacija veikia nuo 2014 m., nuo pat Krymo okupacijos pradžios. Lietuvių ir ukrainiečių ryšiai buvo ir anksčiau. Mes važiavome į Maidaną, labai daug žmonių iš Lietuvos ten tada važiavo. Mūsų paramos organizacija – tik vienas pavyzdžių, gal tik unikalu tai, jog mes iki šiol aktyviai veikiame, nes daug kas jau pavargo nuo tos veiklos.

– Jūsų organizacija veikia tik Lietuvoje?

– Ne, mes turime centrų ir kitose šalyse, bet Lietuvoje yra "Blue/Yellow" bazė, tačiau turime draugų ir rėmėjų tiek Europoje, tiek ir Amerikoje.

– O Rusijoje ši Ukrainos paramos organizacija veikia?

– Veikia ir pačioje Rusijoje. Bet tai sudėtingas ir jautrus klausimas.

– Kas jus patį asmeniškai sieja su Ukraina?

– Formaliai žiūrint, absoliučiai nieko, kaip ir su Lietuva. Aš esu žmogus "iš kitos planetos", iš anapus Baltijos. Jokių formalių ar giminystės ryšių nėra. Lietuvoje gyvenu gana ilgai, daugiau nei 20 metų. Gerai suprantu geopolitinį kontekstą. Domiuosi tuo, žiūriu, skaitau ir tai, kas Lietuvoje vyko 1991 m., mane asmeniškai stipriai palietė. Tada atvažiavau kaip studentas ir esu čia iki šiol. Mąstau per lietuvišką prizmę. Suvokiu, kas čia vyksta, kodėl ir kaip reikia vertinti šitą pasaulį, nors esu švedas. Be to, gerai išmanau istoriją, sukūriau ne vieną dokumentinį filmą, taip pat išverčiau į švedų kalbą šį bei tą. Todėl labai gerai suprantu, ką reiškia okupacija, valstybingumo siekis ir didžioji politika. Be to, tarnavau ir žvalgybos daliniuose. Kitaip tariant, gerai perpratau Rusiją. Žinau, ką matau. Ir tai, kas vyko Ukrainoje, prasidėjus Maidanui, numačiau, kuo gali baigtis, apie tai dar 2012 m. pabaigoje esu užsiminęs spaudoje, kad Ukrainoje gali įvykti labai didelių pokyčių. Jau tada įžvelgiau Rusijos agresiją ir jos tam tikrą taktiką. Supratau: jei jiems pasiseks Kryme, tuo jie neapsiribos ir gali kilti baisūs dalykai.

Dilema: kolonija ar valstybė?

– Tai gal ir lietuvių tam tikros baimės dėl galimos Rusijos agresijos yra ne be pagrindo?

Tiesiog toks švediškas mąstymas: jei aš čia gyvenu, kaip galiu tos vietos neginti?

– Tikrai taip. Apskritai Baltijos šalys turi labai saugotis, nenuleisti akių nuo savo kaimyno, nes Rusija yra nenusakoma, juolab tai nėra tipinė šalis, o gangsterinė valstybė (tam yra istorinių priežasčių), kurioje galioja visai kiti dėsniai. Čia lig šiol nevengiama šovinistinės retorikos, kad Baltijos valstybės yra Rusijos dalis, kad šios šalys niekada nebuvo savarankiškos. Ir, reikalui esant, daro spaudimą. Ir dabar jie tai daro, tik kol kas lengva forma, bet manau, kad norėtų gerokai daugiau.

– Kam mes Rusijai? Juk mes, tiesą sakant, neturime itin vertingų gamtinių ar kitokių išteklių, dėl ko būtų verta pradėti agresyvius veiksmus prieš mūsų valstybę?

– Ne tai šiuo atveju svarbu. Tiesiog vyksta didelio masto geopolitiniai žaidimai. Tai tik imperinės ambicijos, nes, jų manymu, tai – "naša ziemlia" (rus. "mūsų žemė"). Ir nebūtinai čia bus įvykdyta okupacija, jiems galbūt pakaks kokio nors didelio konflikto Baltijos šalyse, prisidengiant savo tautiečių "gynyba". Jų karinių pratybų scenarijai tą atspindi. Nenorėčiau sakyti, kad taip bus, bet negalime atmesti ir tokios tikimybės.

– Jeigu Rusijoje pasikeistų valdžia, ar, jūsų manymu, šios valstybės pozicija kitų šalių atžvilgiu pakistų?

– Sunku įsivaizduoti, kad ten valdžia artimiausiu metu pasikeistų. Ten yra mafinio tipo valstybė. Permainoms taikiu būdu nematau jokio scenarijaus. Jei ir pasikeis, tai į labai panašų variantą. Tikėtina, kad nauja valdžia gal kiek nuosekliau vykdytų užsienio politiką, bet tų garantijų tikrai nėra. Klausimas, kas būtų, jeigu būtų, ypač šnekant apie Rusiją, sakyčiau, net beprasmiškas reikalas ir tuo spekuliuoti turbūt nereikia. Kaip sakė pokario partizanas Juozas Lukša, vienas mano mėgstamiausių personažų Lietuvos istorijoje, reikėtų pirmiausia žiūrėti į tuos, kurie nėra tavo priešai, o draugai. Taigi, reikia žiūrėti į draugus, šiuo atveju kalbu apie Ukrainą, ir tuos draugus remti, su jais bendradarbiauti. O Rusija bus tokia per amžius. Kas ten realiai pasikeitė? Nedaug. Ką mes matome šiandien, tas buvo ir prieš 200 metų. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad agresija baigėsi. Tiesa, dabar yra geriau. Kur kas geriau. Lietuva priklauso NATO ir ES. Ir pati Lietuva kitokia. Ir tikrai Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, išlošė geopolitiniuose žaidimuose. Bet nereikia manyti, kad čia viskas baigėsi. Neretai tenka išgirsti, kad 1991 m. buvo baisu, bet dabar tie laikai baigėsi ir viskas bus gerai. Nieko panašaus. Dabar prasideda kitas etapas. Trumpai tariant, Lietuva turėjo nuspręsti, ar nori būti kažkieno kolonija, ar savarankiška valstybė. Mano asmenine nuomone, per šitą Rusijos konfliktą su Ukraina išryškėjo, kad Lietuva yra valstybė, turinti norą tą statusą ir išlaikyti. Tą aš aiškiai matau ir remdamasis savo patirtimi. Ir tas yra labai gerai.

Likimas – mūsų rankose

– Vartant tarpukario Lietuvos spaudą, stulbina tarptautinės situacijos panašumai, kuo žmonės gyveno tada ir kas vyksta dabar. Kaip manote, ar istorija gali pasikartoti?

– Ar mes turėtume bijoti didelio karo? Nežinau. Bus, kas bus, nors istorija kartais kartojasi. Esu pastebėjęs tų pačių dalykų, skaitydamas įvairių Lietuvos laikotarpių istorijos aprašymus. Kartais net negaliu suprasti, kada tai buvo, šiandien ar prieš 100 metų. Bet turime suvokti viena, kad nėra jokio likimo, ypač kalbant apie valstybę. Mes esame atsakingi už save ir už savo laiką. Nors yra įvairių rizikų, bet kad tai yra neišvengiama, negaliu teigti.

– Ar matote Lietuvoje tokių lyderių, kurie taip pasuktų tą likimą, jei jis vis dėlto egzistuoja, kad valstybė išliktų, o ne taptų kažkieno kolonija?

– Vieną tokių norėčiau paminėti dabartinį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, jis gana sumanus, protingas ir valstybiškas. Man norėtųsi, kad jis kandidatuotų į Lietuvos prezidentus. Bet čia tik mano nuomonė. Problema ta, kad kitokių nei jis yra gerokai daugiau. Maža to, stebina, kaip kai kurie jų išvis gali dalyvauti politikoje. Šiaip tai nereikėtų nieko laukti – ar amerikiečių, kai kurie gal laukia rusų, ar kokių lyderių. Nereikia nieko laukti, tačiau pačiam ką nors daryti, stengtis, formuoti ir taip prisidėti prie valstybės kūrimo. Ir atsiras tos galimybės. Kalbu ne kaip šios šalies pilietis, bet kaip žmogus, kuris, kada reikėjo, ėjo ginti Lietuvą, nes aš čia gyvenu. Tiesiog toks švediškas mąstymas: jei aš čia gyvenu, kaip galiu tos vietos neginti? Kitaip negaliu. Turiu pasakyti, kad tada, 1991 m., mačiau kitokią Lietuvą.

– Ar Lietuva pasikeitė per tą laiką?

– Taip, kai kuriomis prasmėmis labai pasikeitė į gera. Tiesa, ne visur. Bet tas geopolitinis suvokimas atsirado. Ir Lietuva šiuo atveju yra rimtas veikėjas, žaidėjas, partneris, dalyvis tame kontekste, kurį mes dabar matome. Tai yra sveikintinas dalykas. Tačiau kalbant apie migraciją, socialinius reikalus, švietimą, čia dar yra ką veikti.