Gal ir mes švęskime Jonines su tokiu užsidegimu kaip brazilai. Linksmybės pas juos trunka nei daug, nei mažai – dvi savaites. Šioje klimato juostoje gyvenantys žmonės meldžia šventojo Jono lietaus, tad dažniausiai liūčių sezonas sutampa su saulėgrįžos švente.

Jonų (Janių) diena labai populiari ir Latvijoje. Visą savaitę kaimynai kalba, kur ir kaip švęs Jonines. Niekam net nekyla mintis šios šventės nešvęsti.

Mat dar iki krikščionybės Joninės buvo pagoniška žemdirbių šventė ir šiais laikais ši tradicija Latvijoje labai gerbiama.

Latviai dažnai sako: "Lyja kaip per Jonines." Ir mes žinome, kad per šią šventę oro sąlygos dažniausiai nedžiugina. Tačiau tai nė vieno neatgraso linksmai praleisti laiko. Ar švies saulė, ar kaip iš kibiro pils lietus, latviai šoks, dainuos ir smaginsis vakarėliuose po atviru dangumi.

Kaimynai įsitikinę, kad per saulėgrįžą surinktos žolelės turi magišką ir gydomą galią. Todėl per Jonines patalpos puošiamos beržo, ąžuolo ir šermukšnio šakomis, paparčiais, ramunėmis ir smilgomis. Duris galima apkaišyti dilgėlėmis ir usnimis, kad į vidų negalėtų įeiti blogis.

Latviai panašiai, kaip ir mes, pramogauja – šokinėja per laužą. Jie įsitikinę, kad tokiu būdu apsivalo, o kai prie laužo sėdi susikibę rankomis, siekia, jog stebuklinga ugnies galia juos suvienytų.

Kalbama, kad tik Joninių naktį galima pamatyti paslaptingąjį paparčio žiedą. Nors niekas jo niekada nematė, tačiau porelėms tai yra puiki galimybė dviese nusėlinti į atokesnę vietelę.

Latviai sako, kad Joninių naktį negalima eiti miegoti nesulaukus saulėtekio. O rytą būtina pabraidyti po rasą, kad visuomet būtų pinigų. Moterims rekomenduojama rasa nusiprausti veidą, tuomet jos visuomet žavės grožiu.

Danijoje kitaip

Danai Joninių naktį ant laužo, panašiai kaip mes Morę per Užgavėnes, degina šiaudinę raganą, aprengtą senais drabužiais. Jie tiki, kad taip ragana pasiunčiama į raganų puotą.