KETVERI R. POŽERSKIO METAI PRIE MOTOCIKLO VAIRO

Vienas žinomiausių šalies fotomenininkų Romualdas Požerskis pristato parodą "Neramūs keliautojai", kurioje pasakos apie savo jaunystę iki didžiosios aistros – fotografijos.

Įtraukė bičiulis

Beveik prieš metus, baigiantis birželiui, Babtyno-Žemaitkiemio dvare pristatyta R.Požerskio fotografijų paroda "Route 66".

Tąkart joje buvo eksponuojama penkiolika didelio formato spalvotų nuotraukų, kuriose žinomas fotomenininkas įamžino 3 940 km ilgio greitkelio, jungiančio Jungtinių Amerikos Valstijų Rytų ir Vakarų pakrantes, vaizdus: pakelės degalines ir šalia jų atokvėpiui pakritusius asilus, įvairiais amerikietiškais niekučiais prikimštas vietos užeigas ir žadą atimančius Laukinių Vakarų peizažus.

"Route 66" – ne tik keliautojų ir klajoklių pamėgtas, legendomis ar įspūdingomis istorijomis apipintas kelias. Tai rezultatas to, kas buvo anksčiau, ir to, kas bus dabar, – užuominomis apie naująją parodą "Neramūs keliautojai", kuri, kaip ir ankstesnioji, įsikurs dvaro sodyboje jau birželio viduryje, kalbėjo R.Požerskis. Penkiolikoje nespalvotų didelio formato nuotraukų fotomenininkas pasakos ketverių metų, praleistų prie motociklo vairo, istorijas. Prisimins bičiulių, su kuriais patyrė pašėlusių nuotykių, portretus ir vietas, kur liko ratų įspaudai.

"Buvo draugai, su kuriais važinėjau ir juos fotografavau. Buvo draugai, kurie nepatekdavo į mano fotoobjektyvą. Dalis jų mirė, kiti žuvo. Vienas pats pasitraukė iš gyvenimo. Likome keturiese: aš, pusbrolis Petras Pocius, Zenonas Langaitis ir grupės draugas Virgis Lankas, – pastarasis, pasak R.Požerskio, jaunystėje jį ir likusius bičiulius užkrėtė motociklų virusu. – Jis mėgo keliauti, jautė silpnybę indėnams, buvo kultūristas ir turėjo ne tik įspūdingą plaukų kupetą ant galvos, bet ir kino studijos leidimą su tokia šukuosena eiti į karinę katedrą. Virgis vaidino kino juostoje "Herkus Mantas".

Vieno cilindro žirgas

To metu studentai, skirtingai nei šių dienų jaunimas, pasak R.Požerskio, į paskaitas dažniausiai ėjo pėsčiomis arba važinėjo motociklais.

Lengvieji automobiliai jiems buvo neįkandami, nes kainavo žvėriškai didelius pinigus.

"Tarkim, už žiguliuką ar moskvičių buvo prašoma 8 tūkst. rublių, o mėnesinė alga siekė vos šimtą. Paskaičiuokime, kiek reikėjo taupyti norint įsigyti lengvąjį automobilį? Dešimt metų. Nekalbu apie volgas – jomis važinėjo tik valdininkai, ponai arba spekuliantai", – atgal į pašėlusius 1971-uosius grįžo pašnekovas. Tų metų žiemą Savanorių prospekte, nedidelėje bazėje, už asmenines santaupas Kauno politechnikos instituto antrakursis įsigijo naujutėlį vieno cilindro "Jawa" motociklą.

Tarkim, už žiguliuką ar moskvičių buvo prašoma 8 tūkst. rublių, o mėnesinė alga siekė vos šimtą. Paskaičiuokime, kiek reikėjo taupyti norint įsigyti lengvąjį automobilį? Dešimt metų.

"1971-aisiais "Jawa" buvo kaip 2017-aisiais "Harley Davidson". Patikimas. Retai gesdavo, o jei kas ir nutikdavo, pats ardydavau ir tvarkydavau", – R.Požerskis neslėpė, kad tam, jog 630 rublių kainavęs plieninis žirgas virstų svajonių motociklu, jam teko šį tą pakeisti. Žemą gamyklinį vairą dvidešimtmetis studentas išmainė į naują ir kiek aukštesnį, šonuose pritvirtino apsaugus, už sėdynės – groteles daiktams laikyti, priekyje – signalines lempas. Ant sparno baltais dažais užrašė žodį "Lithuania". Tokius pat užrašus ant priekinių motociklų sparnų įtupdė ir likę R.Požerskio vairo bičiuliai.

"Dėl to, kad užrašas angliškas, mums neleisdavo pereiti techninės apžiūros. Dievagodavomės, kad nutrinsime raides ir pereidavome", – netesėti jaunystės pažadai fotomenininko akyse įžiebė maištininko ugneles.

Pats siuvosi kelnes

Nei R.Požerskis, nei jo bendraminčiai ant motociklų sėdynių su džinsais nesėdo – iš storos medžiagos, kurią pavyko įsigyti radijo gamykloje, patys siuvo kelnes, apačioje išplatėjančias 30 cm.

"Kutais apkarstėme ir odines striukes. Jos beje, buvo labai brangios – maždaug apie 120 rublių. Maniškė kainavo pusantro šimto, nes siunčiausi iš Amerikos", – motociklininko garderobą apibūdino pašnekovas. Pagal to meto įkainius įspūdingus pinigus prekybininkai plėšė ir už specialią motociklininkų avalynę – minkštučiai švediškos odos aulinukai, kuriuos bičiulis pirko Kybartuose, atsiėjo  60 rublių.

"Prie viso to turėdavome ir 1972 m. atspausdintą Jacko Kerouaco romaną "Kelyje". Jis buvo tarsi Biblija, padariusi ypatingą poveikį visų mūsų gyvenimo būdui. Žinau, kad, nuplėšęs kietą viršelį, šią knygą už diržo spraudė ir A.Vinokuras. Kodėl? Romanas propagavo laisvo ir nesuvaržyto, keliaujančio žmogaus idėją, – lenkdamas pirštus, vietas, kurias aplankė sėdėdamas už motociklo vairo ėmė vardyti R.Požerskis. – Buvome Latvijoje, Estijoje. Išmaišėme visą Lietuvą. Neretai kartu su mumis keliaudavo ir merginos."

Taip, vienas motociklų pranašumų, pasak garsaus fotomenininko, buvo dailiosios lyties atstovių dėmesys. Plieniniai žirgai ir juos apžergę odinėmis striukėmis apsitempę ilgaplaukiai merginas esą viliojo kaip cukrus.

"Puikiai prisimenu šokius "Bardakas" ant kalno, kur dabar biblioteka stovi. Būdavo išeini, o merginos jau laukia išsirikiavusios. Pasisodini už nugaros, liepi apsikabinti, o jos purto galvą. Tiesa, jau po pirmo posūkio gatvėje taip prilipdavo, kad atklijuoti būdavo neįmanoma", – juoko ašarą braukė vyras.

Iškeitė į fotoaparatą

Beje, dėl jaunos, menkai pažįstamos merginos, tiksliau, dėl nelaimingo atsitikimo, per kurį ji stipriai nukentėjo, R.Požerskis ir kiti bendražygiai nusigręžė nuo motociklų.

"Ruošėmės vienai kelionei. Visi – su panomis, o Petras – ne. Bičiulio draugė atsivedė tris, pasodino ant sofutės, o Petras iš jų išsirinko vieną. Deja, planuota kelionė baigėsi ne taip, kaip tikėjomės. Sprogo priekinė motociklo padanga ir jiedu apsivertė. Pusbroliui lūžo ranka, merginai trijose vietose skilo kaukolė. Vargšė daugiau nei savaitę Šakių ligoninėje išgulėjo ištikta komos", – avariją, kuri pakeitė jos liudininkų ir dalyvių gyvenimus, prisiminė fotomenininkas.

Jau visai netrukus R.Požerskis suprato, kad jo pašaukimas yra menas, todėl savąją "Jawą" pardavė. Už perpus mažesnę sumą – 300 rublių, ketverius metus saugotą ir mylėtą  motociklą iš jo perpirko jaunas studentas.

"Fotoaparatas man buvo brangesnis nei motociklas, –  paklaustas, ar širdies nedraskė išsiskyrimas su plieniniu žirgu, ne nemirktelėjęs atšovė pašnekovas. – Motociklai – tiems, kurie neturi baimės jausmo, o fotografuoti kur kas patogiau važiuojant automobiliu. Tačiau jei klausiate, ar geras laikas buvo, atsakysiu: taip, tiek ketveri metai buvo nuostabūs."