KOKIUS SPEKTAKLIUS VERTA PAMATYTI? (RECENZIJOS)

KULTAS

ŽIŪRĖKITE APEIRONO TEATRE (TURGAUS G.16 / TILTŲ G. 12, KLAIPĖDA)

Repertuarą sekite www.apeirontheatre.net

Dviejų jaunų režisierių įkurtas Apeirono teatras ne tik pasižymi išskirtine stilistika, bet per kelerius gyvavimo metus jau turi ir savą publiką.

Naujausias Apeirono teatro spektaklis „Kultas“ kelia sau tikslą išsiaiškinti, ar mene galimà jungtis „tarp š*do ir gr*do“? Kitaip tariant, „Kulte“, pasitelkus absurdo ir grotesko elementus, mėginama nagrinėti meninės kokybės ir šiuolaikinės rinkos įtakos meniniams pasirinkimams problema.

Spektaklis pradedamas kiek netikėtai žinant šio teatro repertuarą – stilizuota diskusija kultūros politikos klausimais. Tačiau netrukus tai perauga į režisierėms Gretai Kazlauskaitei ir Eglei Kazickaitei kur kas būdingesnį veiksmą paraleliniame, tik saviems principams ir dėsniams paklūstančiame pasaulyje. Čia jauna menininkė, įkūnijama G.Kazlauskaitės, grumiasi su pagundomis ir iššūkiais hipertrofuotame, keistame ir pavojingame pasaulyje, kuriame ryždamasi meniniam kompromisui (sukurti komercinį produktą), patiria kafkišką metamorfozę.

Estetizuoti Erikos Jankauskaitės ir Pelkių Tylos kostiumai bei Rūtos Jankevičiūtės kaukės raudonų užuolaidų fone aktorius paverčia makabriško, tačiau itin estetizuoto žaidimo figūrėlėmis. Deja, abiem spektaklio režisierėms pačioms dar ir kuriant vaidmenis, pritrūksta žvilgsnio iš šalies, tad „Kulte“ užsižaidžiama fantasmagoriško pasaulio konstravimu ir Kristinos Švenčionytės, Ričardo Bartašiaus ir E.Kazickaitės kuriamų jo gyventojų portretais, todėl dingsta pagrindinė spektaklio mintis, o įžangoje išsikelta kultūros politikos kritikos ambicija telieka tiesmukoku pokštu, o ne artikuliuota pozicija.

Apeirono teatro spektakliai kas kartą kalba vis kita tema, tačiau nuolat stebint jų darbus ima atrodyti, kad tai vis to paties spektaklio tęsinys. Uždarumas teatre dažnai atneša monotoniją, todėl norėtųsi tikėti, kad savo vietą šalies žemėlapyje atradusiam jaunų kūrėjų teatrui pavyks išlaikyti atviras duris pokyčiams ir į repertuarą įsileisti šiek tiek įvairovės.

Rekomenduojama dar nesusipažinusiems su Apeirono teatro kūryba.

Nerekomenduojama alergiškiems absurdui.

LOKIS

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius)

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Šio sezono pradžia Lietuvos nacionaliniame dramos teatre turtinga premjerų. Vos per pusantro mėnesio jų pasirodė net trys. Bene didžiausia ir sudėtingiausia jų – Ankos Herbut „Lokis“. Jaunas, bet už vazdo projekcijas Kristiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ Auksiniu scenos kryžiumi jau apdovanotas lenkų režisierius Łukaszasas Twarkowskis kartu su dramaturge A.Herbut ir tarptautine kūrybine komanda sukūrė teatrinį trilerį, Žemaitijoje vykstančios prancūzų romantiko Prospero Mérimée novelės „Lokis“ nuotrupas jungdami su prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalisto Bertrand'o Cantat biografijos ir lietuvių fotografo Vito Luckaus kūrybos motyvais.

Trys žiaurios istorijos, pasibaigusios mirtimi, jungiamos ne tiesiogiai, o subtiliais, nerūpestingais štrichais. Čia nėra ištisinio pasakojimo ar nuodugnių paaiškinimų. Pagrindinė čia – Dariaus Gumausko įkūnijamo B.Cantat ir Airidos Gintautaitės kuriamos Marie Trintignant tragedija (2003 m. liepą po kivirčo viešbučio kambaryje Vilniaus senamiestyje garsi aktorė nuo patirtų sužalojimų paniro į komą ir vėliau mirė ligoninėje, o dainininkas buvo apkaltintas pakėlęs ranką prieš ją ir atsidūrė kalėjime). Jai foną, pagrindą ir papildomas aplinkybes sudaro moksliuką primenančio Ryčio Saladžiaus grafo Šemetos ir Elžbietos Latėnaitės Julkos santykiai bei Vainiaus Sodeikos kuriamo V.Luckaus apmąstymai.

Pasirinktos skirtingų laikmečių istorijos pasakoja tą pačią sąmonės užtemimo ir žvėriškumo prasiveržimo istoriją, jos klojamos viena ant kitos ir formuoja besikartojančios istorijos, nepermaldaujamo likimo, nesikeičiančios žmogaus prigimties sluoksnius. Tai nėra nuoseklus pasakojimas, greičiau trūkčiojantis kinas, tarsi nutrūkstanti ir vėl atsinaujinanti kino juosta, tarsi atmintis, kuri po tam tikro alkoholio kiekio pranyksta ir vėl atsiranda, o vėliau – ilgai ilgai kankina.

L.Twarkowskio spektaklis kupinas muzikos ir įvairių sceninių bei vaizdo efektų. Vaizdo projekcijos stebina profesionalumu ir tikslumu, o aktoriai – duetų su kamera subtilumu. Jaunajam lenkų režisieriui iš gana skirtingų lietuvių aktorių pavyko suformuoti itin tiksliai veikiantį ir vienas kitą jautriai jaučiantį aktorių ansamblį bei atskleisti dar nematytas daugelio iš jų puses.

Antroji spektaklio dalis – tarsi vienas ilgas varginantis vakarėlis, vis pertraukiamas po jo vykstančio nusikaltimo scenų. Kartu tai kelionė ties sąmonės ir pasąmonės riba, ieškant atsakymo, kuri akimirka yra lemtinga ir kur slypi žvėries genas?

Dėl neįprastos formos ir trūkčiojančio, punktyrais nužymėto pasakojimo šį spektaklį būtų galima apkaltinti šalčiu ir abejingumu publikai, tačiau, įsijungus į „Lokio“ elektros srovę, jis gali jaudinti kaip retas teatro stebuklas, kaip begarsis Marie klyksmas mylimojo balsu spektaklio finale.

Rekomenduojama mėgstantiems detektyvus ir šiuolaikines meno formas.

Nerekomenduojama, jei jums būtinas aiškus ir nuoseklus pasakojimas.

TARTIUFAS

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius)

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pagaliau įvyko Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ premjera. Vienos populiariausių prancūzų dramaturgo Molière'o komedijų (parašytos 1664 m.) kelias į šią sceną apaugo viešais sandalais ir pasiaiškinamais tarp pagrindinio šalies teatro ir garsaus režisieriaus, todėl netenka abejoti, kad publikos dėmesio šiam spektakliui tikrai nepritrūks.

Šis dar iki premjeros tapęs skandalingas „Tartiufas“ – savotiška O.Koršunovo Danijoje, Orhuso teatre, dar 2011 m. sukurto spektaklio kartotė. Bene didžiausią įspūdį čia sukuria kone identiška daniškajai versijai, bet dėl to ne mažiau veiksminga Islandijoje gyvenančio lietuvių scenografo Vytauto Narbuto sukurta spektaklio veiksmo vieta – visą sceną apimantis dirbtinių gyvatvorių labirintas, kuriame paklydusi gyvena ir blaškosi apsimetėlio šventeivos Tartiufo (Giedrius Savickas) priespaudon patekusi Orgono (Salvijus Trepulis) šeima.

Karaliaus Saulės laikų komedija pasakoja apie apsimetėlį, pavergiantį kilmingos šeimos galvos ir jo motinos pasitikėjimą ir užvaldantį ne tik šeimos narius, jų gyvenimus, bet galiausiai ir jų turtą. Molière'o komedija baigiasi laimingai, O.Koršunovo versijoje pigaus populiarumo socialinių medijų pasaulyje besivaikančio šiuolaikinio tautinio politiko atitikmeniu tapęs S.Trepulio Orgonas ne tik sužlugdomas, bet ir kartu su likusiais gausios šeimos nariais pasiduoda, sceną užleisdamas pinčiukiškajam G.Savicko Tartiufui, spektaklio finale sustingstančiam rūpintojėlio, budinčio dėl tautos gerovės, poza.

Pats sumanymas šią Molière'o komediją susieti su šiuolaikinėmis nacionalinės politikos aktualijomis atrodo įdomus ir net natūralus. Tačiau teatro teatre scena prasidėjęs ir taip aktualių komentarų lūkesčius sukėlęs spektaklis ilgainiui pasiduota siužeto vingių atpasakojimui, netenka tempo ir drąsos. Spektaklyje nemaža įdomių, tačiau taip ir neišplėtotų, nesuvaldytų arba iki galo neįgyvendintų sumanymų. Todėl nuolat juntamas neišbaigtumo ir savotiško režisūrinio atsainumo prieskonis.

Kita vertus, efektinga scenografija ir stilingi Sandros Straukaitės kostiumai garantuoja įspūdingą reginį, o spektakliui suburtas išskirtinių aktorių ansamblis sukuria ne vieną publiką leipti juoku priverčiančią sceną. Tačiau šmaikščius, išradingus momentus netrukus keičia vulgarios, beskonės ir nesuvaldytos scenos, o pastarąsias – siužeto vystymo epizodai, skirti tik pasakojimui tęsti, todėl yra nuobodūs ir besvoriai. Regis, labiausiai plėtojant šią „Tartiufo“ interpretaciją pritrūksta apsisprendimo ir drąsos. Tad ilgainiui visas spektaklis pradeda priminti pagrindinį jo personažą – pamokslaujantį šventeivą, slepiantį savo neprincipingumą ir godumą po kitų gerove besirūpinančiojo kauke. Spektaklio moralas paprastas: jei užsileisime sau ant galvos apsimetėlius šventeivas politikierius, liksime be namų, apšmeižti ir apvaginti, o tartiufai rūpintojėlio poza svajos apie mūsų valstybę ir jos gerovę. Teatre – taip pat.

Rekomenduojama pasiilgusiems senojo LNDT repertuaro.

Nerekomenduojama besitikintiems šiuolaikiškos ir aktualios komedijos.

TRANS TRANS TRANCE

OKT STUDIJOJE (AŠMENOS G. 8, VILNIUS)

Repertuarą sekite www.okt.lt

Prieš trejus metus spektakliu šešiems vyrams debiutavusi režisierė Kamilė Gudmonaitė OKT teatre pristato spektaklį vien moterims „Trans Trans Trance“. Kartu su jaunomis aktorėmis Dovile Kundrotaite, Jovita Jankelaityte ir Adele Šuminskaite režisierė leidžiasi į moteriškumo studiją, kurią vainikuoja translytiškumo klausimai.

Jaunosios kūrėjos scenoje pateikia visą puokštę stereotipinių moteriškumo sąvokų ir yra linkusios į ekstremalias moteriškumo transformacijas. Tiesa, įdomu, kad lyčių problematika vienu metu čia suvokiama ir labai skausmingai, ir kartu gana simplistiškai, seksizmą priskiriant išskirtinai vyriškajai lyčiai, kuri yra ir tiesiogiai asocijuojama su bendrąja visuomenine pozicija. O štai moteriškumas čia siejamas su translytiškumu, nuo vieno lyčių studijų aspekto peršokama prie antrojo.

Spektaklis konstruojamas koliažiniu principu lipdant repeticijų metu gimusius etiudus, dokumentinę medžiagą (gatvės praeivių apklausų įrašai, Vašingtono „Moterų maršo“ atgarsiai, internetiniai komentarai) ir neidentifikuojamas dramaturgijos citatas (Sarah Kane). Moteriškumas čia visų pirma pateikiamas rožiniais, podiumo ir plastinės chirurgijos fenomenais, lengvai paliečiant visuomenės spaudimą atlikti moters vaidmenį (tekėti, gimdyti vaikus) ir plačiau apsistojama ties desperacijos išraiškomis. Be galo žavi Jovitos Jankelaitytės mėginimų netikėčiausiais būdais prisidegti cigaretę mūvint bokso pirštines scena. Ne mažiau įspūdingas ir Adelės Šuminskaitės etiudas, leidžiantis stebėti netikėtas kūno transformacijas (tiesa, čia šiek tiek pritrūksta griežtesnės režisierės rankos ir akies).

„Trans Trans Trance“ iš tiesų yra vienas retesnių lietuvių scenos kūrinių, mėginantis kalbėti feministine kalba ir prisiliesti prie daugelio vis dar tabu laikomos translytiškumo temos, tačiau jaunųjų kūrėjų mėginimas aprėpti dvi didžiules ir problemines temas neleidžia nė vienos iš jų išnagrinėti iki galo ar greta klausimų pamėginti rasti ir už deklaracijas šiek tiek sudėtingesnių atsakymų. Tačiau smagu, kad klausimų pagaliau kyla.

Rekomenduojama pavargusiems nuo grynai vyriško teatro.

Nerekomenduojama nelinkusiems žmonijos suvokti vien per lytiškumo prizmę.

Naujas žurnalo "370" numeris jau pakeliui! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.