Kryžiuje gulėjusi menininkė: atsiskleidė ir tamsioji publikos pusė | kl.lt

KRYŽIUJE GULĖJUSI MENININKĖ: ATSISKLEIDĖ IR TAMSIOJI PUBLIKOS PUSĖ

  • 0

8-oji tarptautinė meno mugė „ArtVilnius‘17“ galėjo pasigirti išaugusiu lankytojų skaičiumi ir plačia programa, kurioje žiūrovų laukė pažintis su dešimtimis tarptautinių meno galerijų ir meno žvaigždėmis iš viso pasaulio.

Šiemet meno mugė žiūrovams pristatė ir stiprią performansų programą, kuri provokavo bei kėlė nepatogių klausimų. Vieną mistiškiausių performansų meno mugėje pristatė iš Alžyro kilusi, Prancūzijoje kurianti menininkė Sarah Haddou. Ji tris mugės dienas guldavosi į kryžiaus formos dėžę, kurioje uždaryta išbūdavo po 6 valandas. Menininkė S. Haddou sutiko papasakoti, kaip gimė performansas „Chiazmas“ ir kokios patirtys ją aplankė šio kūrybinio proceso metu.

– Kaip gimė šio performanso idėja?

– Mano kūrybinės idėjos ir procesai dažnai kyla iš domėjimosi religiniais mitais, filosofija, Jungo teorijomis ir taip pat iš asmeninės patirties: vaikystėje buvau auginama su manicheistinėmis idėjomis. Manau, kad religinį pagrindą gyvenime mes atsinešame iš šeimos, tačiau augant ir bręstant jis visada turi būti persvarstomas iš kritiškos perspektyvos ir tik tuomet priimamas kaip mūsų asmeninis tikėjimas, kaip opozicija tam iš anksto primestam modeliui.

Tapydama klausau audioknygų apie religiją, filosofiją ar psichologiją. Supratau, kad šios visos temos yra neabejotinai glaudžiai susijusios tarpusavyje ir netgi labai giliai, o ypač, kai visos jos yra greta. Nuolat užsirašinėju savo mintis ir intuityviai piešiu ant savo studijos sienų. Taip ir sunkaus kryžiaus vaizdinys, kuriame aš guliu užsidariusi per pastaruosius kelis mėnesius tapo vis pasikartojančiu mano mintyse, todėl ėmiausi jį materializuoti.

– Papasakokite apie performanso „Chiazmas“ pagrindinę mintį? Ar šis kūrinys, tai ankstesnių jūsų darbų ir kūrybinių idėjų tęsinys?

– Chiazmas – tai iš graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis „susikryžiavimą“. Tai stilistinė figūra, kai dvi ar daugiau sakinio dalių susiejamos tarpusavyje atvirkštine struktūrų tvarka (sukeičiant žodžius vietomis), siekiant išryškinti jų skirtumą. Šio religinio simbolio invazija siekiama sukurti dialogą apie jo konceptualiąją prasmę ir santykį tarp mūsų materialiosios būties ir sielos, apie tai, kaip žmogus susieja ar pozicionuoja save santykyje su tuo, kas šventa. Keliamas klausimas, kas yra pasaulietiška, postuluojant, kad mitologiniai veikėjai yra laikomi aukštesniais ar šventais kaip Jėzus Kristus, o paprasti mirtingieji raginami atpažinti savyje giliai esantį gebėjimą peržengti žmogiškosios prigimties ribas ir siekti savo dieviškosios esmės ar aukštesnio savojo aš.

 

 

Savo ankstesniuose darbuose aš tyrinėjau pasąmonės sluoksnius suformuojančias ribas, kuriomis mes atsitveriame. Mano tikslas – paversti asmeninės erdvės energijos laukus (aurą) labiau apčiuopiamą, izoliuojant vieną kūną ar tam tikras kūno dalis nuo kitų, kad padidinčiau savo žinojimą ar suvokimą ir tuomet dalintis tuo su žiūrovais. Tačiau nemanau, kad tai įmanoma įprastose gyvenimo situacijose, kadangi mes, vakariečiai, iš esmės gyvename savanaudišku režimu: šiame amžiuje mes norime, kad viskas veiktų greitai, kad patirtume nuolatinį malonumą ir galėtume pramogauti visą laiką. Taip pat mums reikia elektronikos, kad galėtume ieškoti, skaičiuoti, stebėti net ir gyvus pasirodymus, saugotume savo atsiminimus ir susisiektume su kitais... Tęstiniai ir ekstremalūs performansai leidžia man pasiekti aukštesnio dažnį, kai peržengiamos mano pačios ribos.

– 3 dienas po 6 valandas kasdien pragulėjote kryžiuje uždaryta tarsi karste. Kokia tai patirtis?

– Kai asistentai uždėdavo sunkų kryžiaus dangtį ir uždarydavo mane, tas jausmas būdavo, tarsi mane laidotų gyvą. Tuomet žiūrovai tapdavo mano ryšiu su gyvenimu, per mano rankas ir kojas.

– Kokia buvo žiūrovų reakcija į jūsų performansą?

– Mano kūnas kryžiuje būdavo toks įsitempęs, kad galūnės tiesiog atšaldavo, kai kurie žmonės mane paliesdavo ne kartą, kad įsitikintų, kad aš tikrai ne vaškinė figūra. Nors įprastai aš esu labai jautri prisilietimams, bet performanso metu skausmas buvo užvaldęs visą mano kūną. Todėl kai žiūrovai paimdavo mano ranką į savąsias, tas jausmas buvo neįtikėtinai atpalaiduojantis: jų šilta energija tomis akimirkomis tarsi perkraudavo visą mano kūną. Kita vertus performanso metu atsiskleidė ir tamsioji publikos pusė, pavyzdžiui, buvo tokių, kurie mane žnaibė taip stipriai, kad sureaguočiau (bet aš to neparodžiau), o vienas vaikas net įkando man į pirštą.

– Ar visa performanso laiko buvote sąmoninga, ar kartais užmigdavote?

– Dėl nepatogios padėties tiesiog buvo neįmanoma užmigti, bet ne tai buvo svarbiausia. Aš norėjau daryti performansą visas tris dienas po šešias valandas, kad išgyvenčiau ryškiausią potyrį. Ironiška, kad uždaryta dėžėje atradau galimybę tarsi patekti į kitą plotmę, kur galėčiau eksperimentuoti beribiu žvilgsniu, kur nėra nei pradžios nei pabaigos.

– Kas buvo sunkiausia per tris performanso „Chiazmas“ dienas? Ar fizinis skausmas?

– Taip, pirmos dvi performanso dienos buvo labai skausmingos fiziškai. Maždaug po valandos kryžiaus viduje aš prarasdavau laiko nuovoką, kiek man dar reiks gulėti. Taigi pirmiausia buvo sudėtinga iškęsti skausmą ir nuobodulį. Norint bent akimirkai pasiekti gilesnį sąmoningumo lygmenį reikėdavo stiprybės. Būtent kaip vienuoliai per meditacijos ir pasninkavimo valandas aš paskutinę performanso dieną galėjau atskirti savo kūno skausmą ir mintis, kad pasiekčiau palaimą, išgyvendama aiškesnį suvokimą, girdėdama kiekvieną garsą aplink save be minčių ar laiko nuovokos. Tai giliausia meditacijos būsena, kokią kada nors buvau išbandžiusi.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS