Penki lapkričio mėnesio muzikos albumai | kl.lt

PENKI LAPKRIČIO MĖNESIO MUZIKOS ALBUMAI

St.Vincent

„Masseduction“

Loma Vista Recordings

Visada mėgau keistus St.Vincent opusus, kai melodijos ir instrumentuotės, lyg ir neturinčios logiškai lipdytis, tinka lyg duona su sviestu, o gal, tiksliau, sušiai su vasabiais, tačiau šiuo naujuoju albumu amerikietė Annie Clark (toks jos tikrasis vardas ir pavardė) žengė žingsnį link paprastumo ir davė ne šiaip duonos, o pačią šviežiausią čiabatą šiais metais. Taip, „Masseduction“ yra toks geras ir ne be reikalo St.Vincent vadina moteriškuoju Davido Bowie atitikmeniu. Nuo pat pirmo „Hang On Me“ iki „Smoking Section“ jis skamba gyvai, nerūpestingai, nuoširdžiai, skausmingai ir linksmai. Susivienijusi su „Sounwave“ dirbusiu Kendricku Lamaru ar Taylor Swift bei Lorde padėjusiu Jacku Antonoffu Annie leidžia pažvelgti truputį giliau į savo sielą, nesislėpdama, nors ir neignoruodama savo intelektualumo. Atvirai tariant, St.Vincent dar neskambėjo taip nuoširdžiai, o sprendimas šiek tiek pamažinti taip mėgstamo teatrališkumo duoda tik naudos. Nuostabiai asmeniški „Pills“ ar „New York“ pagaliau atskleidžia tokią St.Vincent, kokią visad norėjau matyti – protingą, tačiau ir su giliomis emocijomis. Tam naudos duoda ir apnuoginta, ir paprastesnė muzikinė dalis, išgryninanti tekstų subtilybes. Eidama popso keliu ji nepraranda savo identiteto ir meniškos, gal net šiek tiek snobiškos prigimties. Ir nors klipai tiesiog blizga ekstravagancija, St.Vincent yra Davido Bowie tradicijų tęsėja – po artsy drabužiu plaka didelė širdis.

100/100

Tomas Sinickis

„Vilnius“

S / r

Tomas Sinickis yra labai protingas žmogus, sukūręs iš savęs personažą, po kuriuo gali pasislėpti. „Hardcore“ gerbėjams jis visad bus mylimas vyras ir sūnus, kiti niekad nepamirš „Eurovizijos“, ciniškos (net pavardė panašiai skamba) šypsenos ir aštraus liežuvio bei jau lyg pašaknų pabodusios „Aš išpjoviau tavo širdį“. Jam muzika – didžiausias hobis, jis kuria saviems, nepataikauja, neseka srovių ir kuria iki skausmo pažįstamą indie muziką, kuris skambėjo taip pat ir prieš dešimt metų, ir dabar. Todėl „Vilniuje“ nerasite nieko naujo: tas pats lyriškas T.Sinickio balsas, geri angliški tekstai (jis man visad labiau patinka, kai dainuoja angliškai), gal mažiau ironijos ir daugiau nuoširdumo. Viskas pažįstama ir jauku, tačiau čia matau problemėlę, su kuria susidūriau ir perklausęs „Mylimą vyrą ir sūnų“. Aš negrįždavau prie jo praėjus ilgesniam laikui ir to albumo (ir bijau, kad ir „Vilniaus“) efektas nebuvo ilgalaikis. Geriausiai nuskamba „Compromise“ (ir pats T.Sinickis tai žino), daina ne apie meilę, bet labai skamba kaip apie meilę, tačiau kitos dainos – tradiciškai sinickiškos. Tai nėra trūkumas, pats kūrėjas pripažįsta, kad nesistengia sekti srovių, jos jo nedomina, pats klauso tą pačią muziką, kurią klausė anksčiau. Šis pastovumas gerbėjų vertinamas kaip privalumas, tačiau ar Tomui tai atvers naujų durų, abejoju. Jis kaip paskutinis mohikanas, liekantis ištikimas sau. Ir jeigu to jam užtenka, tai tik šlovė ir bučiniai šiam autoriui.

72/100

Gjan

Do It

Global Records

Lietuvos rokas turi „ba.“, o popscenoje tą vietą užima Gjan – mergina iš Šiaulių, nepaisiusi šalies pramogų pasaulio taisyklių ir prašokusi visus neva privalomus laiptelius, pasiekusi niekam popscenoje dar nepasiektų aukštumų. Pripažinsiu, kad „Not Afraid“, „Need Your Love“ ar „Tatoo“ man yra vienos geriausių visų laikų šalies popmuzikos dainų, todėl tikrai laukiau iš vietinės viešumos dingusios, bet savo varkes sukusios atlikėjos naujų darbų. Albumas „Do It“ sukėlė dvejopus jausmus: iš vienos pusės kitiems populiariosios muzikos dainininkams, kurių daugumą dabar sudaro visokių TV šou nugalėtojai, prizininkai ir kitos trumpalaikės ekrano žvaigždutės, iki jos – kaip iki mėnulio. „Do It“ yra darbas pasaulinei rinkai, suprantant ją, vertinant, bet visomis jėgomis stengiantis išlaikyti savo identitetą. Kiekvienas kūrinys turi ar siekia patraukti, būti įsimintinas, tačiau ir ne pernelyg lengvai sukramtomas. Iš kitos pusės (gal ir dėl didelių lūkesčių) „Do It“ dainos nėra tokios stiprios, kaip dainininkę iškėlę singlai. Iš esmės truputį trukdo vienodumas, nes susidaro įspūdis, kad muzikinė ir įvaizdinė Gjan pusė per tuos metus nepakito: tai ta pati stipri, šėlstanti mergina, kokią mes pažinome prieš ketverius penkerius metus. Kai supranti kūrinių konstrukcijas ir instrumentuotes, „Do It“ tampa šiek tiek nuobodus ir nuspėjamas, todėl antroje albumo dalyje nori nenori dėmesys nuslopsta (galbūt ir labiau pamaišytas kūrinių išdėstymas būtų padėjęs). Atrodytų, kad gal nereikėjo šaudyti taip maksimaliai iš visų patrankų pradžioje, antros dalies pauzės būtų labiau išgirstos, o ir tos pauzės galėjo būti mažiau melodramatiškos. Nepaisant šių pastabų, „Do It“ yra didelis Lietuvos muzikos žingsnis. Ir, svarbiausia, be zvonkų, stanų ir televizorių.

76/100

The Roop

Ghosts

Musica Publica

Visad pabrėžę rimtą požiūrį į kuriamą muziką „The Roop“ antruoju albumu „Ghosts“ pabandė taikyti į aukso vidurį: būti ir sofistikuoti, ir labai prieinami. Ar šis žingsnis pasitvirtins, parodys laikas, tačiau šiuo metu „Ghosts“ labiau skamba kaip EP nei pilnas albumas. Nuo Milanno iki „The Roop“ nuėjęs Vaidotas Valiukevičius su komanda žino, ką nori duoti publikai, tačiau parako, manau, truputį pritrūko. Geriausiai ir įdomiausiai skamba pirmieji du albumo kūriniai „Hello“ ir „Deadline“, kurie labai tiksliai apibrėžia grupės koncepciją ir skleidžiamą žinią: svajingą poproką su šiek tiek aplamais tekstais. Akivaizdu, kad didžiausi jų konkurentai ir sielos broliai yra „Sisters On Wire“, šiemet irgi išleidę savo ilgagrojį, todėl perklausos metu vis apimdavo deja vu jausmas tiek analizuojant pačių roopsų kūrybą, tiek juos lyginant su seserimis. Pakeltas link debesų skambesys bent man truputį pradeda kartotis, o taip norėtųsi konkretumo, rupumo ir žemiškumo. Įdomu pastebėti, kad „The Roop“ geriausiai skamba angliškai, nes lietuviški (ir artimesni suprasti) tekstai nuskamba lėkštokai. Vis dėlto akivaizdu, kad vyrai nekuria muzikos šiaip sau, jie turi savo kelią ir idėją, tik galbūt tai idėjai prasiskleisti norėtųsi daugiau spalvų, drąsos ir paprasčiausio force majeure.

70/100

Karpiz

Netikras Albumas

S / r

Tie, kas skaito „Gintarinius Akinius“, žino mano pažiūrį į tautinį hiphopą ir jo skaudulius. Vis dėlto net ir šioje ašarų pakalnėje galima rasti linksmų dalykų, kurie tau bus prie širdies. Karpio kūrybą laikyčiau tokia: savo ironija jis bando pramušti apkerpėjusias ir apipelijusias hiphopo sienas, ir reikia pripažinti, kad jam tai visai sekasi. „Netikras albumas“ skamba šviežiai būtent ten, kur, atrodo, Karpiz bėga nuo lietuvius taip įkvėpusio rusiško repo, nesubtilizuoja, nefilosofuoja ir nedejuoja. Ten, kur jo lyrinis subjektas yra kandus, Karpiz jaučias kaip žuvis vandenyje, pvz., „Mitų griovėjas“ ar „Pavyzdingas pilietis“. Tačiau neva švelnesnėse dalyse pradeda lįsti klišės, kurios paveikė šalies repą taip, kad dar, deja, teks padirbėti. Džiugu, kad net man nelabai patikusiose „Dėl Tavęs“ ar „Daugiau“ Karpiz neatsisako humoro. Kalbant apie muzikinę pusę, išklausius „Netikrą albumą“ akivaizdu, kad nuo „Tų geresnių“ skambesio reperis niekur nebėga. Viskas pažįstama, jaukiai malonu, tačiau ir nestebina, išskyrus labai ausis užkabinusią „Mirtį“, kurios „four tetiška“, „jamie xx'iška“ pradžia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Negi mes atsisakome senojo skambesio ir neriame į eksperimentus? Jei taip, aš už. Karpi, rizikuok.

74/100


Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS