Nacionalinė konkursinė programa – vakar prasidėjusio 11,5-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio ašis.

Į konkursą pateko ir dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo varžysis vienuolika animacinių, dokumentinių ir vaidybinių ambicingų kino režisierių filmų. Nugalėtojui bus įteiktas Vilniaus mero įsteigtas piniginis prizas, o daugiausiai žiūrovų simpatijų sulaukusiam filmui – publikos apdovanojimas. Penktadienio vakarą programos seansus dar bus galima išvysti kino teatre „Pasaka“.

Praėję metai buvo itin sėkmingi lietuviškam trumpametražiui kinui – vieni filmai pateko į prestižinių tarptautinių kino festivalių konkursines programas, kiti pelnė apdovanojimus, dar kiti nesustoja keliauti po pasaulio kino renginius. Festivalio organizatoriai taip pat sulaukė kaip niekad daug į konkursą norinčių patekti filmų, rašoma pranešime spaudai.

Kokia krizė bebūtų, stiprus filmas gali ir žmogų padaryti stipresniu.

Į du seansus suskirstytą programą atrinkti geriausi pastarųjų metų lietuviški trumpieji darbai. Konkurse varžosi ir „Scanoramos“ festivalyje geriausiu lietuvišku trumpametražiu pripažintas filmas „Paskutinė diena“, „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį vaidybinį filmą atsiėmęs „Motinos diena“ bei „Sidabrinę gervę“ už geriausią metų animaciją ir „Kino pavasario“ geriausio trumpametražio filmo apdovanojimą pelnęs filmas „Kaukai“. Programą vertins literatūros, kino ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaite, kino režisierius Tomas Vengris ir nepriklausoma audiovizualinės industrijos konsultantė Eva Brazdžionytė. Kino režisierių paprašėme pristatyti savo darbus, atsakyti koks jų manymu yra geras trumpasis filmas ir pasvarstyti apie kino reikšmę šiandien.

– Trumpai pristatykite savo filmą.

Klaudija Matvejevaitė (filmas „Paskutinė diena“): Viena diena, viena šeima, paskutinis susėdimas prie stalo ir nerangus ieškojimas, ką už to stalo susėdus pasakyti.

Gediminas Šiaulys (filmas „Kaukai“): Tai pasaka apie mirtį. Šią nelengvą temą įpinu į stebuklinį siužetą, taip siekdamas palengvinti žiūrovo vidinį dialogą apmąstant gyvybės ir mirties klausimus.

Saulė Bliuvaitė (filmas „Yana“): Tai filmas apie jauną moterį, kuri, ištikus krizei, mėgina savo aplinkoje ieškoti prieglobščio ir dvasinio artumo, bet suvokia, jog pasaulis, kuriame ji gyvena, yra šaltas ir egocentriškas.

Jorė Janavičiūtė (filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta  žmonės“): Tai dviejų labai skirtingų žmonių meilės istorija. Norėjau sukurti pasaką primenantį, netgi kiek naivų, nostalgišką filmą. Tokį, kuris primena tuos, dėl kurių pamėgau kiną. Tokį, kokį gali sukurti tik būdamas studentu. Iš tų laikų, kai tiki, kad tik meilė gali tave išgelbėti.

Birutė Sodeikaitė (filmas „Paskutinė stotelė - Mėnulis“): Tai poetinė kelionė savo vidumi. Moters susitaikymas su liga mintyse, svajonėse ir savyje. 

Karolis Kaupinis (filmas „Budėjimas“): Filmas apie mirties laukimą. Tėvas ir sūnus leidžia kartu laiką prie mirštančios mamos lovos. Filmu ieškojau formos, kuri žiūrovui leistų pajusti, kaip jaučiasi dienas prie mirštančio artimojo leidžiantis žmogus.

Elžbieta Josadė (filmas „Dialogas su Josefu“): Tai filmas, kuris nieko nesako, nieko neteigia tik kviečia pažiūrėti į gamtą, į kūrybos procesą, į tokį keistą pokalbį. Pažiūrėti, įsižiūrėti, gal ką nors pamatyti.

Elvina Nevardauskaitė (filmas „Atmink, iš molio esi“): Filmas supažindina su seniausia ir vis dar funkcionuojančia molinių plytų gamykla Lietuvoje. Ši gamykla yra tarsi nerami dvasia negalinti palikti šio pasaulio dėl prie jos prisirišusių darbininkų, praleidusių gamykloje visą savo gyvenimą. Filme nė karto neišvystame pagrindinės veikėjos, girdime tik jos balsą – taip sukuriamas įspūdis, kad pati gamykla žmogaus balsu prabyla apie savo istoriją.

Ignas Meilūnas (filmas „Pono Nakties Laisvadienis“): Tai yra per atostogas padarytas pokštas vaikams. Filmas pasakoja personifikuotos Nakties nuotykius karštą ir saulėtą vasaros dieną. Nepatenkinta šviesiomis aplinkos spalvomis ji dažo viską tamsiai. Galiausiai viskas aplinkui lieka tamsu, o tai nelabai patinka ponui Dienai.

Eglė Mameniškytė (filmas „Gimimas“): Tai trumpas pabuvimas miške, susidūrimas su baimėmis ir bandymas jas paleisti.

– Koks jūsų manymu yra geras trumpasis filmas?

K.M.: Trumpas filmas nėra anekdotas. Todėl jam per mažai turėti tik vieną kulminacinę vietą, per mažai vieną kartą prajuokinti arba išgąsdinti. Geras filmas – ilgas ar trumpas – turi priversti žiūrovą kuo nors suabejoti arba kuo nors įtikėti.

G.Š.: Kadangi trumpo filmo atveju, lyginant su ilgu metru, režisierius neturi laiko prabangos, tad geras filmas yra tas, kuriame per trumpą laiką režisierius spėja taip atskleisti personažus, kad žiūrovui tampa svarbus jų likimas.

S.B.: Geras trumpasis filmas, kaip ir bet koks geras filmas, turi turėti savitą, išskirtinį pasaulį ir sukelti jausmą, nesvarbu, gerą ar blogą.

J.J.: Negalėčiau pasakyti, kad iki galo žinau atsakymą į šį klausimą. Teoriškai geras trumpas filmas yra tas, per kurį per trumpą laiką pagal dramaturgijos taisykles įvyksta herojaus pasikeitimas ar pan., stiprūs „want“ ir „need“. Su orginaliais, anksčiau nematytais herojais, istorija, situacijomis, kažkas netikėto, „plot twist“. Žiūrovas susitapatina su herojumi. Filmai, kuriuose prie viso to yra ir vadinamas „antras dugnas“. Režisierius kažką nori pasakyti pasauliui, apie kažką kalbėti. Tai tik jo ar jos požiūrio taškas... Kas tavo viduje? Apie ką tau svarbu kalbėti? Dažnai su atvira pabaiga. Dar gerai, jei yra truputis juodo humoro. Gaivi forma. Lyg ir viską išvardinau... Tokius filmus nori matyti dėstytojai, kritikai ir rodo festivaliai. Tokia teorija. Receptas. Imk ir padaryk tokį.

B.S.: Geras trumpas filmas – kelia klausimus, priverčia žiūrovus bent trumpam susimąstyti, iššaukia emocijas.

K.K.: Neprailgstantis filmas, kurio istorija būtų netinkama ilgai trukmei. Filmas, išnaudojantis trumpo metro formos teikiamus privalumus.

E.J.: Mano manymu, nėra skirtumo tarp gero trumpo ar ilgo filmo. Filmas turbūt turi priversti pajausti.

E.N.:Trumpametražiame filme svarbiausias ne siužetas, o idėja ir stilius. Jis gali būti labiau eksperimentinis, asmeniškas. 

I.M.: Mano mėgstamiausi filmai neleidžia man prisiminti, kad sėdžiu kino teatro kėdėje.

E.M.: Turbūt tas, kuris labai trumpai ir aiškiai ištransliuoja idėją, sukuria trumpą, bet įsimintiną patirtį kino teatre.

– Viena iš šių metų festivalio programų nagrinėja netikrų naujienų (fake news), nepasitikėjimo valdančiaisiais, elitu ir masinėmis informacinėmis priemonėmis bangą. Kaip vertinate kino meną ir jo galią šiame kontekste?

K.M.: Kokia krizė bebūtų, stiprus filmas gali ir žmogų padaryti stipresniu. Kuo mažiau pasitiki aplinka, autoritetais, tuo mažiau pasitiki ir savimi, nes gėda, kad leidai sau būti apgautas. Tada gera pamatyti tokį pat žmogų ekrane – silpną, veikiamą stipresnių jėgų, bet visada randantį atsakymą. Filme esminio sprendimo niekada nedaro kokia nors abstrakti jėga – jį visada daro herojus. Tai padeda rasti pagrindą po kojomis.

G.Š.: Aš gerai vertinu kino galią bet kuriame kontekste. Tai yra labai paveiki medija, kuri puikiai tinka „lukštenti“ sudėtingas temas bei keisti, formuoti žiūrovo požiūrį.

S.B.: Manau, jog kinas, kaip ir daugelis kitų menų, turi galią ir progą apmąstyti tai, kas vyksta visuomenėje, taip mėgindamas atskirti save nuo to informacijos srauto, kuriame maišosi tiesa ir melas. Vis dėlto, nepasitikėjimas masinėmis priemonėmis išugdo nepasitikėjimą apskritai viskuo ką matome, todėl manau, jog ir kinas išgyvena šiokią tokią visuomenės nepasitikėjimo krizę. Žinoma, meninė tiesa visada išliks tiesa, dėl to meninis kinas visada sugebės iš naujo įtikinti savo tikrumu ir nuoširdumu.

J.J.: Yra daug galimų priėjimų prie šios temos. Tačiau trumpai – kinas yra galinga priemonė, nes jis kartu su kitomis medijų priemonėmis kaip žiniasklaida, reklama, video žaidimais ir pan. kuria mūsų įsivaizdavimą apie pasaulį, mūsų norus, svajones, politines pažiūras, estetikos supratimą ir t. t. Per jį gali būti manipuliuojama mūsų „įsivaizduojamybe“ (čia norisi nukreipti į filosofo Kristupo Saboliaus knygą). Niekada turime to nepamiršti. Ir kaip žiūrovai, ir kaip kino kūrėjai jausti dėl to atsakomybę. Tačiau ir atvirkščiai – kalbėdamas apie tai kinas savo priemonėmis gali atverti tiesą apie tai, kaip valdžia, masinės informavimo priemonės manipuliuoja mūsų sąmone ar nuomone.

B.S.: Manau, kad kiekvienas kino menininkas pasirenka sau rūpimas temas, kad kinas gali efektyviai kalbėti netikrų naujienų tema, jei menininkas ištransliuoja savo mintis suprantamai.

K.K.: Manau, kad netikros naujienos, nepasitikėjimas elitu ir masinės informacijos priemonėmis yra kiek skirtingos prigimties fenomenai. Visiems trims sprendimo būdai, mano galva, kiek skirtingi. O kino menas gali nebent identifikuoti juos per padidinamąjį stiklą, bandyti įvardinti priežastis, bet nemanau, kad pats gali būti sprendiniu.

E.J.: Yra kino žanrų, kurie patys yra propagandos ir masių manipuliacijos priemonės. Kinas yra subjektyvus menas iš prigimties. Taigi į visus kažką teigiančius filmus aš žiūriu atsargiai, bandau vertinti kritiškai.

E.N.: Dokumentinių filmų kūrėjai, atskleisdami žmonių istorijas ir išgyvenimus, gali padėti suvokti įvykius nauju kampu: per asmeninę, moralinę prizmę. Kai žiūrovas susitapatina su jautriais veikėjų pasakojimais, suvokiama neteisybė kurią jiems teko patirti, tada nublanksta ne tik „Budėjimas“fake news, bet ir įsijungia blaivus kritinis mąstymas prieš priimant bet kokią naują informaciją.

I.M.: Vertinu labai teigiamai. Kino menas kaip ir bet kokia kita meno šaka verčia žiūrovą mąstyti kritiškai. O būtent kritinio mąstymo stoka ir duoda kelią netikrų naujienų plitimui.

E.M.: Kinas – labai paveiki meno forma, galinti pasiekti didelę auditoriją, dažnai realistinio pobūdžio, todėl lengva pasimesti tarp tiesos ir kine kuriamos realybės. Sudėtinga spręsti, kadangi kinas gali būti naudojamas ir gilinant netikrų naujienų problemą ir ją stabdant.