LIETUVOS KRIVĖ I. TRINKŪNIENĖ: GYVENAME SAVO ŠVENTOJE ŽEMĖJE

Ji meldžiasi ne vienam, bet keliems dievams. Krikščionybės atėjimas jai primena kalaviją ir kraują. Tačiau religijų nepriešinanti ir už laisvą pasirinkimą esanti 63-ejų naujoji Lietuvos Romuvos krivė Inija Trinkūnienė įsitikinusi, kad lietuviai išsaugos senąsias tradicijas.

– Neseniai tapote Lietuvos Romuvos krive. Įdomu, ar senojoje baltų kultūroje, kurią puoselėjate, krive gali tapti moteris? To girdėti dar neteko.

– Istoriškai tokių faktų nežinoma. Kalbama apie vaidilutes, kunigaikštienė Birutė kurstė amžinąją ugnį.

– Tačiau vaidilutės supdavo žynį – krivį, kuris buvo lyderis.

– Mūsų istorijoje buvo įvairių laikotarpių. Galbūt ne viskas yra aprašyta ir dokumentuota. Tačiau negalime teigti, kad istoriškai Lietuva – matriarchalinis kraštas. Valdžioje vyrų būta daug, kaip ir daugelyje Europos šalių. Bet moters vaidmuo ryškus mūsų folklore, dainose, sutartinėse. Dvasinio, religinio giedojimo tradicija – išimtinai moteriška. Archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės nuomone, lietuviškojoje kultūroje apie moteriškumą kalbėta kaip apie malonumą, švelnumą, bet ne karingumą. Lietuviai beveik neturi karinių dainų. Karas mūsų folklore suvokiamas iš moteriškų, bet ne vyriškų tradicijų. Kovos vaizdus galima suskaičiuoti ant pirštų: dominuoja dainos, kur į karą motina išlydi sūnų, mergelė – brolį ar mylimąjį.

– Tačiau krivis visą laiką buvo tik vyras. Tai, kad tapote krive, – dabartinės pasaulėžiūros, moters lygybės ar feminizmo rezultatas?

– Tai atspindi šiuolaikinės visuomenės būseną ir poreikius. Moteris yra lygi vyrui įvairiose gyvenimo srityse. Bet tai – ne mada, o realybė. Gyvename moderniame pasaulyje, esame šiuolaikiniai žmonės. Kartu stengiamės išsaugoti tradicijas, bet siekiame iš jų paimti tai, kas svarbiausia ir vertingiausia. Tai tarsi maistas, kai atsirenkame, kas sveika, tinka mūsų organizmui. O etnografijoje ir tradicijose rasime visko. Be to, dar prieš keliolika metų mūsų priimtuose įstatuose įrašyta ir "krivis", ir krivė".

– Krivį supdavo jaunos, žavios, skaisčios vaidilutės. O jus – jauni, skaistūs, žavūs vaidilos?

– (Juokiasi) Amžius – įvairus. Krivūlę sudaro vaidilų ratas. Lapkričio 23 d. į krivūlę susirinko romuvų vaidilos ir vaidilės. Beje, moterų yra tik šiek tiek mažiau nei vyrų. Jie mane išrinko krive.

– Kodėl vaidilutės turėjo būti skaisčios?

– Skaistumas – tai dora, pasišventimas. Vaidilučių veikla, gyvenimas susijęs su vertybėmis, kurias propaguoja ir skelbia. Skaistumas – vertybė. Be to, skaistumas, vertinant senovę, mūsų kultūroje nebūtinai reiškia krikščionišką interpretaciją, fizinį nekaltumą. Skaistumas susijęs su gyvybės galiomis, sveikata, bet ne krikščioniška nekaltybe, kuri yra arba ne. Dainose kalbama tai, kad mergelė yra skaisti, raudona, ir tai suprantama kaip graži, sveika.

– Jūs vardas Inija, atrodo, reiškia rusų kankinės vardą, senovės graikų kalba – "stiprus vanduo". Kankinės jūs neprimenate.

– Tėveliai nežinojo vardo reikšmės. Jiems patiko vardas ir tokį man davė. Aš tam didelės reikšmės nesuteikiu. Tikrai nesu kankinė. Vanduo? Galbūt? Esu moteris, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas, o ne kankinės aureolė.

– Krivė Inija turi baltišką vardą?

– Ne. To nėra mūsų tradicijoje. Gal reikėtų turėti? Nors tam nejaučiu poreikio. Nebent kas nors suteiktų man tokį vardą, kaip kriviui Jauniui (sausio 20 d. mirusiam kriviui, Inijos vyrui Jonui Trinkūnui). Viena moteris Jonui pasakė: "Jonai, jūs – Jaunius." Ir jam akimirksniu prilipo tas vardas.

– Dabar įprasta, kai savo šalies nacionalinius kostiumus, netgi kokioje Kenijoje, Egipte ar Meksikoje, vietiniai velkasi tik dirbdami su turistais. Ir tai – tik komercijos ar mados reikalas. Kiek baltiškųjų šaknų jūsų širdyje net ir nusivilkus tradicinius lietuvių liaudies drabužius?

– Gyvename moderniais laikais, šiuolaikiniame pasaulyje. Mūsų senosios kultūros pėdsakai išnykę arba sunkiai pastebimi. Todėl senosios kultūros koncentraciją galime pamatyti per šventes, kai vilkime senoviniais drabužiais, puošiamės senoviniais papuošalais, giedame giesmes. Kaip per Kūčias valgome ypatingą maistą. Tos dienos – tarsi salelės, kai ir stiprėja tos šaknys. Turime kalendorinių švenčių, pagal senas tradicijas laiminame, krikštijame vaikus, rengiame vestuves, laidotuves.

– Kokia jūsų sielos šventė? Jorės, Rasos, Užgavėnės, meilės deivės Mildos šventė?

– Labai graži Jorės – vilties, prabudusios gyvybės, pavasario šventė, kai viskas sužaliuoja, atgimsta gamta, skleidžiasi lapai, žiedai.

– Neseniai atgaivinta Mildos šventė. Ar tiesa, kad senais laikais baltai ją švęsdavo audringai, miškuose, o kai kurie papročiai buvo pikantiški, meilės šventė primindavo bakchanalijas?

– Hm... Apie Mildos šventę yra mažai liudyta, mažai aprašymų. Tačiau didelis darbas yra šios šventės minėjimas (gegužės 13 d.). Ir tai atsvara Valentino dienai, kuri nėra lietuviška šventė. Stengiamės švęsti su liaudies dainomis, užkurti aukurą. Tai viena iš pavasario švenčių. Bet nesinaudojame aprašymais, kurie galbūt mini į bakchanalijas panašius dalykus. Tai mums svetima.

– Laimė, Gabija, Perkūnas, Austėja, Medeinė... Baltai tiki gamtos galiomis, turi daug dievų. Kas jums yra dievas? Kuo tiki Inija?

– Mūsų dievų panteonas yra gan didelis. Oficialiai šiuolaikinės Romuvos istorijai – 67 metai: 1967 m. oficialiai Vilniaus universiteto studentai Kernavėje užkūrė aukuro ugnį. Nuo to laiko galime kalbėti apie šiuolaikę tradiciją, kuri remiasi istoriniu ir etnografiniu paveldu. Taip pamažu išryškėja dievai ir apeigos, kurias atliekame šiandien.

Pagrindiniai dievai – Perkūnas, Laima – gimimo ir likimo deivė, Gabija – ugnies, židinio sergėtoja. Beje, moterų deivių yra daugiau nei vyrų dievų.

– Sakote "mes". O kas jums yra dievas? Kam meldžiatės jūs?

– Pagerbiu Žemyną, Laimą, Perkūną. Negaliu išskirti vieno dievo.

– Krikščioniškasis dievas jums svetimas?

– Taip.

– Kodėl? Asocijuojasi su prievarta, krauju, kryžiumi ir kalaviju atnešta religija?

– Būtent. Ypač tokių asociacijų kyla, kai sutinku po namus vaikštančius ir švento Jėzaus žodžius skelbiančiuosius. Jiems sakau: tai, ką nešate, nešė prieš šimtus metų krauju ir kalaviju. Ir atnešė tikėjimą. Tačiau žmonės yra laisvi, pripažįstame teisę pasirinkti religiją, tikėjimą. Nesame tie, kurie bando atversti krikščionis į senąją, prigimtinę, jų religiją ir tikėjimą. Gyvename Lietuvoje, šventoje mūsų protėvių žemėje, kur daug šventų akmenų, medžių,  šaltinių, upelių, alkakalnių, piliakalnių, kuriuos žmonės atsimena iki šių dienų. Gyvename savo žemėje ir tai mums labai svarbu. Bet kartu nejaučiame priešpriešos iš krikščionimis  savęs laikančių lietuvių, nes sieloje jie jaučia savo šaknis.

– Pas mus daug skausmo, liūdesio, kančios. Baltų kultūroje to nebuvo – ten daugiau šviesos ir džiaugsmo. Tai – krikščionybės įtaka?

– Taip, jūs teisus dėl tradicijų. Nors dabar turbūt net psichologas nepasakys, kodėl lietuviai dabar tokie pavargę, nepatenkinti, niūrūs. Yra įvairių interpretacijų ir sunku pasakyti, kas tai lėmė – krikščionybė, šaltas klimatas, socialiniai, istoriniai dalykai.

– Pasaulyje didėja globalizacija, vartojimas, galingieji savo kultūra, tradicijomis pasiglemžia mažuosius. Esame pusiaukelėje tarp Rytų ir Vakarų. Ar baltų kultūra nėra pasmerkta?

– Esu optimistė. Žmonės, kurie remiasi tradicijomis, jaučia Lietuvos žemės šventumą, labai turtingą paveldą, pasitiki savimi ir tiki lietuvių kuriama dvasine jėga. Ir stengiasi išlaikyti, pratęsti tą gyvybingumą. Senoji, kaip sakome, prigimtinė mūsų religija yra pamatas, kuris neleidžia panirti į pesimizmo liūną.

– Optimizmą skatina ir pastaraisiais metais gausėjantis baltų kultūros gerbėjų būrys?

– Neturime narystės, bet surašymo duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimt metų jų padaugėjo penkis kartus.

– Tai – mada ar žmonės pavargo nuo globalizacijos, tamsos?

– Atpažinimas. Jie savo aplinkoje, savyje atpažįsta esminius, mūsų kultūrai būdingus reiškinius.

– Kas tai prabudina?

– Vienas iš prabudimo šaltinių ir yra jūsų minima globalizacija. Tai, kas mus pasiekia iš svetur. Ir kelionės po pasaulį. Pabuvę svetur žmonės atpažįsta savo kultūros vertybes ir jas labiau tausoja.

– Jūs minėjote, kad emigrantai labiau vertina lietuvybę ir baltiškąsias šaknis. Bet kodėl nemažai emigrantų su panieka ir gėda kalba apie Lietuvą? Tai – jų kaukė?

– Labai sunku viską apibendrinti. Žvelgdama iš romuvos matau teigiamus procesus. Žmonės, kurie išvyksta, atranda Lietuvą. Pamenu Rasą, kuri Londone įkūrė romuvą, dažnai važinėdavo į mūsų stovyklas. Ji iš tų emigrantų, kuri nusivylė Lietuva, nerado darbo. Mokėsi svetur, bet per istorijos, religijos pamokas universitete jos klausė, ką ji žino iš savo šalies istorijos, religijos? Pradėjusi domėtis, ir atrado romuvą, pradėjo lankyti stovyklas. Ir prisipažino, kad iš naujo atrado Lietuvą. Ne tą, kurią paliko, bet kitą – su vertybėmis, turtingu paveldu, nuostabiomis liaudies dainomis.

Gaila, kad tik tokiu būdu arba tik išvykę žmonės atranda šventą ir gimtą žemę. Bet žinios apie senąją kultūrą ir prasmingus dalykus sunkiai pasiekia žmones. Reikia ypatingai domėtis, ieškoti ar pajusti pašaukimą.

– Ko ieškote jūs?

– Laiko ir jėgų savyje dar labiau sutelkti romuvos žmonės bendriems tikslams ir eiti toliau protėvių keliu. Ko ieškau asmeniškai aš? Labai sunkus klausimas. Gyvenu ir tuo džiaugiuosi.

– Džiaugsmą žmonės supranta labai skirtingai.

– Man laimė turėti šeimą, bendraminčių, veiklos, kuriai gali skirti visą savo laiką ir sveikatos, jėgų tai įgyvendinti.

– Senojoje mūsų kultūroje buvo užuominų į totemizmą. Kalbama apie lazdas su briedžių, paukščių galvomis, amuletus. Jūs tai turite?

– Turiu Kuršiuose rastą žalvarinę segę su keturiais aplink apsivijusiais žalčiais. Tai ir mano amuletas. Visada jį turiu išeidama iš namų.

– Tikite senaisiais prietarais?

– (Juokiasi) Prietarai skamba kaip atgyvena, kažkas neigiamo. Todėl nemanau, kad turiu kažkokių prietarų. Man svarbu, ką darau. Labai svarbus giedojimas, sutartinių mokykla, kur renkamės kiekvieną savaitę, – tai religinis, meditacinis (nors vengiu nelietuviškų savokų) giedojimas. Bet giedojimas labai praturtina dvasią, sustiprina.

– Senovėje kriviai galėjo gydyti žmones, turėjo netradicinių galių.

– Yra žmonių, kurie gydo įvairiais būdais. Bet šiais laikais krivio pareigas įsivaizduoju kitaip. Krivis arba krivė – žmogus, kuris atstovauja baltų tikėjimo žmonėms. Tai žmogus, turintis patirties, dvasinių savybių, galintis sujungti žmones, vadovauti bendrijai, bet apie gydymą ir panašius dalykus nekalbama. Seniau vienas žmogus turėjo daugiau savybių ir funkcijų. Jis pats statėsi namus, augino, gamino maistą. Dabar mes pasidaliję darbais.

– Vadinasi, žynė Inija stebuklingų galių neturi?

– (Juokiasi) Ne. Nors gal kažkas mano kitaip.

– Baltai neturi nebūties sąvokos. Siela persikelia kitur – į paukštį, gyvūną, medį, kvapą, garą.

– Taip. Vienas gražus, išraiškingas vaizdinys. Laidojant žmogų eina į mišką, nukerta medį, padaro kankles, o jos skamba to mirusiojo balsu. Baltų tradicijoje gyvieji ir mirusieji sudaro bendrą giminę. Tas suvokimas, būdingas visiems lietuviams. Nuo senų laikų išlikę Vėlinių papročiai, mirusiųjų pagerbimas. Krikščioniškoji dalis yra minimali. Labai gražus senas baltų paprotys per Vėlines pagerbti mirusiuosius, uždegti žvakutes ant jų kapų. Kaip ir per Kūčias ant stalo padedama dar viena lėkštelė mirusiajam pagerbti. Tai rodo mūsų senosios tradicijos išlikimą.

– Mirusieji ir gyvieji yra greta, baltai neturi nebūties, tad paklausiu, kuo norėtumėte atgimti? Nors linkiu, kad tai būtų labai negreitai.

– Paukšteliu. Gegute. Ir kalbant poetiškai – čiulbėti apie gražų gyvenimą. Su išėjusiu vyru Jauniumi kalbuosi mintimis. Nors nenoriu to suprimityvinti. Tik jaučiu didelį įsipareigojimą tęsti jo darbus.

– Nebūties nebuvimas, mirusiojo sudeginimas, ugnies kultas, aukuras. Turime labai daug bendro su budizmu, induizmu?

– Mus sieja indoeuropiečių šaknys. Ir yra daug bendrų baltų ir induizmo tradicijų. Bendrumą rodo ir sanskrito kalba, indoeuropiečių kalbų grupė.

– Ir turbūt sunku būtų pasakyti, kas iš ko kilo – mes iš indų ar jie iš mūsų, nors jų šaknys gilesnės?

– Ir jie, ir mes, ir kiti kilome ne vieni iš kitų, bet iš bendros šaknies.

– Kažkas nematomas mus įkėlė į Žemę?

– Arba Žemėje išaugino.

Psichologijos magistrė

I.Trinkūnienė gimė 1951 m. Kelmėje, 1974 m. Vilniaus universitete įgijo psichologijos magistro laipsnį. Nuo 1974 m. iki šiol dirba sociologe Mokslų Akademijos Filosofijos ir sociologijos, nuo 2001 m. – Socialinių tyrimų institute, dabar vadinamame Lietuvos socialinių tyrimų centru.

I.Trinkūnienės mokslinių tyrimų kryptis – etninės kultūros sklaidos ir raiškos tyrimai. Ta tema yra paskelbta per 60 straipsnių mokslinėje spaudoje, dalyvavo konferencijose ir skaitė pranešimus Lietuvoje ir užsienyje.

Nuo 2004 m. iki 2013 m. I.Trinkūnienė buvo Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo ekspertė.
I.Trinkūnienė yra Vilniaus romuvos vaidilė, Lietuvos Romuvos apeiginės folkloro grupės "Kūlgrinda" vadovė.
Senovės baltų religinė bendrija oficialiai įregistruota 1992 m.