„Despotin Fam“

„Toli Gražu“

„Flow Music“ / „Despotin Fam“

Lietuvoje hiphopo flagmanais visada laikiau dvi grupes – „G&G Sindikatą“ ir despotinus, kurie aktyviai neršdami pogrindyje vis atnešdavo šviežio maisto ant dažnai jau pravėsusio, palyginti su pasaulinėmis tendencijomis, tautinio hiphopo stalo. Ir dabar galiu sakyti, kad „Despotin Fam“ yra Lietuvos lyderių pozicijoje, nes „Toli Gražu“ yra bene brandžiausias ir kartu neįtikėtinai lengvas bei vaiskus albumas. Atrodytų, užgimę iš lietuviško hiphopo tradicijos filosofuoti „Despotin Fam“ pasiekė aukštumas, išfiltruodami metaforiškumą iki paprastumo ir galiausiai pasakydami nepaprastai paprastus dalykus. Ar tai būtų marihuana, ar visuomenės kritika, ar tiesiog šiuolaikinio miesto atributai – dar niekad visa tai neskambėjo taip aiškiai rimuotų išvedžiojimų fone. Paprastai tariant, nėra rimo vien dėl rimo. O muzikinis apipavidalinimas su kiekviena perklausa skamba vis stipriau ir užtikrinčiau, be jokių pretenzijų, turi aiškią minimalistinę struktūrą, kurioje yra nemažai trepo priemaišų, tačiau jos nėra tiesiog šio stiliaus kopijos, veikiau, priemonės rasti savą muzikinę kalbą. Todėl net ir pokyčiai, skambantys „Toli Gražu“, yra lyg despotinų muzikinės evoliucijos dalis. Net ir grupės trūkumai, tokie kaip, tarkime, netobulas Liezhuvio dainavimas, virsta tyčinės nepretenzingos formos atributais, padedančiais sukurti lengvą, neįpareigojančią atmosferą, dvelkiančią Vilniaus „Peronu“ ar „Kabliu“ ir Berlyno „Panke“. Prisipažinsiu, kad su kiekviena perklausa „Toli Gražu“ tampa vis malonesnis ir malonesnis; tai darbas žmonių, kurie naršo dabartinėje urban kultūroje, kuriems tai įdomu ir aktualu, ir kurie labai tiki savo klausytoju ir duoda jam ne tai, ko jis nori, o tai, ko jam reikia. Todėl vietoj ironiško „toli gražu“ norisi sakyti „toli, gražu“.

89/100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Monique

„Virš vandens“

„Vilnius Arts“

Viena iš retų pavyzdžių, kai televizinio šou nugalėtojai susikuria ateitį (arba jiems ji sukuriama), Monique toliau sėkmingai virsta lietuviškąja Katy Perry, Ariana Grande ar panašia masine atlikėja, kuriai daug kas suteikiama dėl greito populiarumo ir matomumo. Iš aprangos stiliaus akivaizdu, kad ji labiau norėtų būti kokia Lady Gaga (perkūrinys su Justinu Jaručiu tai patvirtina), tačiau, skirtingai nei minėtai dainininkei, Monique trūksta originalumo. Atrodo, kad jos yra visur, tačiau po šiuo visą reklamą pasiimančiu fasadu lieka tik paprasta ir labai naivi muzika su dar naivesniais tekstais (jau pirmas rimas yra „kartu / tu“). Iš vienos pusės, nesinori kabinėtis, nes atlikėjai vos 21-i, tačiau su ja dirba didelė komanda, maitinanti neįnoringą publiką šlageriais, kurie iš esmės neturi nieko vertingo. Seksualiai šiltas balsas albumo „Virš vandens“ nepakelia, o banalokas turinys visą ilgagrojį tik skandina. Tačiau ir tikėtis kažko ypatingesnio būtų naivu: Monique yra TV produktas, projektas, kurio pagrindinė taisyklė – „svarbiausia daug triukšmo“. O kažkas jau vertinama vien pinigais, skaičiais, statistikomis. Iš esmės liūdna, nes „Virš vandens“ yra muzika tiems, kuriems ji yra tiesiog fonas, taisyklingai sustyguota, kad būtų greitai įsimenanti ir jokių dugnų nesiekianti. Toks ėjimas paviršiumi (ironiška, kad pavadinimas staiga įgauna kitą prasmę), kai meilė yra tik šūkis, stereotipiškai kabinamas prie kiekvienos temos, pamirštant jos turinį, komplikuotumą, virtęs tiesiog patogia antrašte. Kalbant aštriau, tai paprasčiausia popsūcha, kurią su gerais prodiuseriais galėtų kurti bet kokia atlikėja ar atlikėjas, dabar populiariai publikai prisistatyti naudojantis savo vardą (durkit vardą, rasit atlikėją). Nenoriu būti blogu pranašu, be šiam projektui išsilaikyti ant vandens bus kuo toliau, tuo sunkiau. Bet nieko, bus kitas TV projektas, bus kiti vardai. Svarbiausia, kad mašina veikia.

38/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

Ieva Narkutė

„Kai muzika baigias“

„Promostar“

„Raudoni vakarai“ talentingai atlikėjai Ievai Narkutei tapo ir vizitine kortele, ir prakeiksmu: įsirėžusi atmintin daina persekioja, vos tik prisiminus dainininkės vardą, tačiau Ieva yra toli gražu ne one hit wonder. Viena svarbiausių iki tol santykinai dainuojamosios poezijos atlikėjų albumu „Kai muzika baigias“ pristato optimistiškesnę nei įprasta kūrybą, kurios patrauklumas slypi paprastume. Rodos, daugeliui nepavyktų parduoti to, ką pristato Ieva, – skambėtų banaliai ir saldžiai, tačiau būtent jos lūpose ir tekstuose kartais sentimentalios temos virsta jausmingomis ir itin tinkamomis laukti Kalėdų. Šalia savęs turėdama Marijoną Mikutavičių (geriausia albumo daina „Siaubas, kaip gražu“ turi bendrą aidą su viena populiaria šventine daina) ir Vytautą Bikų, kuriam siūlyčiau daugiau Ievų ir mažiau Monikų, atlikėja sugeba rasti tam tikrą vidurį tarp prieinamumo ir nuoširdumo. Ir nors kartais norėtųsi, kad albumas būtų arba dar nuogesnis, arba sudėtingesnis, plačiajai publikai tokios I.Narkutės turėtų pakakti. Aišku, jeigu žodžiai būtų buki, albumas būtų daug mažiau vertas, tačiau, akivaizdu, kad krislas poezijos juose yra. Tai ne šiaip sudėliotas rimavimas, iškart įsimenantis, bet taip nieko ir nepasakantis. Viskas, kaip visada, yra apie santykius, tačiau jei jau ir pradedama balansuoti ant klišių ribos, I.Narkutės talentas įmesti tinkamą žodį tinkamu metu šį karavaną išvairuoja. Iš esmės, keistas jausmas apima klausantis „Kai muzika baigias“ – lyg ir nieko naujo, lyg ir viskas girdėta, tačiau talentingų žmonių komanda sugeba aiškiai pažįstamą trafaretą paversti individualiu darbu, puikiai atspindinčiu dabartinę I.Narkutės kūrybos ir asmeninio gyvenimo fazę. Dviratis neišrastas, bet ir senasis, prižiūrėtas ir nublizgintas, puikiai važiuoja.

78/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

„Sheep Effect“

„Saxual Harassment“

„Tilto namai“

Vieno inovatyviausių Lietuvos kolektyvų „Sheep Got Waxed“ nariai lyg barbės devyndarbės veda Lietuvos muziką į priekį ne tik komandoje, bet ir po vieną. Kol Adas Gecevičius šėlsta teatro salėse ar kartu su Mesijumi, saksofonininkas Simonas Šipavičius parodo, kad yra vertas lietuviškojo Colino Stetsono vardo. „Saxual Harassment“ – tai energingas, „sheepsų“ tradicijas tęsiantis albumas, kuriame Simonas pasileidžia plaukus ir linksma beprotyste užkrečia taip, kad su didžiausiu malonumu išsyk perklausai šį trumpą, bet labai gyvastingą darbą. Jau nuo pirmojo (išskyrus prologą), balkaniškų prieskonių turinčio kūrinio „Bazaar“ atlikėjas įsileidžia pakankamai prieinamą, nors ir eksperimentišką avangardą, kuris užkrečia ir išsyk verčia šokti. Taip, tai džiazas, bet tai yra džiazas klubams, tūsams ir vakarėliams. Man, kaip itin nemėgstančiam saksofono skambesio (ačiū, Kenny G), būtent savotiškai neteisingas grojimas šiuo instrumentu, kai pirmą vietą užima, rodos, padriki, nors išties apgalvoti klyksmai, ir sukelia žavesį šiuo suvaldytu chaosu. Kankinamą saksofoną Simas įvelka į elektroniką, kurioje yra ir drum'n'basso, ir techno, ir minimal, ir netgi IDM apraiškų. Todėl netikėtai šis nedidelis darbas nejučia virsta vienu įdomiausių šių metų albumų, kuriame neperspaudžiama su eksperimentais, tačiau ir nesupaprastinama iki tiek, kad būtų įtikta kuo gausesniam klausytojų ratui. Susidaro įspūdis, kad muzikantas tiksliai žinojo, ko nori, ko siekia ir ką ketina pasiūlyti – apgalvota, kartais labai paprasta, bet velnioniškai kabina. Telieka paploti katučių, kad ir po vieną sheepsai yra neįtikėtini, ir laukti, į kokias beprotybes nuneš kiti jų darbai. Ir, žinoma, tikėtis, kad avių efektas paveiktų kuo daugiau žmonių. Jie to verti.

90/100

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“, „iTunes“)

„Garbanotas“

„Paskutinės saulė“

„Tilto namai“

Naują albumą išleidęs „Garbanotas“ liko be „bosisto“, tačiau savo skambesio niekaip nepakeitė: jei jums jie patiko, patiks ir toliau, tačiau, jeigu jų saldus optimizmas erzino, „Paskutinė saulė“ nuomonės tikrai nepakeis. Šį darbą galima būtų įvardyti kaip tam tikro stabilumo ženklą: jie vis dar tokie pat psichodeliškai svajingi, hipių maniera dainuojantys apie saulę ir bangas, ir nieko negatyvaus aplinkui nematantys. Vis dėlto šiuo metu, kai, rodos, hipių atgimimas, taip staigiai sprogęs, vėl nueina šešėlin, kyla noras, kad grupė ne tik keistų pavadinimą, bet ir savo skambesį. Kaip patys teigia, EP buvo sudėtos dainos, kurias grupė yra sukūrusi kelerių metų laikotarpiu, todėl jeigu ieškote staigmenų, beldžiate ne į tas duris. Vis dar tokie pat pakilę virš žemės, tačiau daug turinio netransliuojantys tekstai, išplaukusios gitaros ir vasariška gėlių vaikų nuotaika. Tačiau, nors visa jau daug kartų girdėta, profesionalumo neatimsi – „Garbanotas“ ką moka, tai moka. Melodijos nėra banalios, kai kurios netgi ypač kabina („Nukrito saulė“, „Bijau“), deja, išskyrus aplinkybę, kad visos dainos yra lietuviškos, visa kita yra tiesiog tradicinis repertuaras. O iš lietuviškos alternatyvos frontrunnerių nori nenori, bet vis tiek reikalauji daug. Todėl visos spalvos ima blukti, visi akordai ir temos kartotis, kol susidaro įspūdis, kad „Garbanotas“ tiesiog mažina savo sukauptą bagažą, nenorėdami nežinomybei palikti to, ką kažkada sukūrė. Ir nors „Paskutinės saulės“ dainos puikiai tiks jų koncertuose pasiūbuoti ar festivaliuose pagulinėti, linkėčiau, kad grupei pavadinimas būtų šiek tiek pranašiškas, o kitas darbas jau vestų į naujas teritorijas. Juk ne be reikalo visą psichodelinę košę užvirę „Tame Impala“ nutolo nuo to, nuo ko pradėjo. O kas yra geriau, nei sekti geriausius?

72/100