Naujų muzikos albumų apžvalgos: kurį pasirinkti? | kl.lt

NAUJŲ MUZIKOS ALBUMŲ APŽVALGOS: KURĮ PASIRINKTI?

„Daddy Was A Milkman“

„Intimate Us“

„Dwam Records“

Igno Pociūno projektas yra vienas didžiausių pastarųjų metų popmuzikos fenomenų. Rodos, atsiradęs iš niekur, jis iškart šovė į aukštumas, dabar jau apvainikavęs savo pasiekimus koncertais didžiausiose Lietuvos ir Latvijos arenose. Džiugu, kad egzistuoja sėkmės istorija, leidžianti teigti, kad ir mes žinome laimės formules. Ir iš esmės „tėvuko pienininko“ muzikos konstruktas yra labai paprastas – skoninga, lyriška ir labai paprasta popmuzika, potenciali patikti labai dideliam klausytojų ratui. „Daddy Was A Milkman“ muzika yra savotiškas aukštesnio lygio masinis produktas, savotiškas muzikinis „gourmet burgeris“, kuriame egzistuoja neįkyrus ritmas, šiek tiek elektronikos ir švelnus, intymus vokalas. „Intimate Us“ yra tiesioginis prieš porą metų išleisto neįkyraus, nebanalaus debiutinio albumo „Daydreaming“ tęsinys. Iš esmės tuo galime ir baigti, nes dviračio I.Pociūnas neišradinėja. Be keleto kūrinių („Waterfall“, „We Are The One“), visas darbas yra savotiškas elektroninis čiurlenimas, nekvaršinantis galvos ir nieko neprovokuojantis. Profesionalumo iš „Daddy Was A Milkman“ neatimsi, kaip ir išmanymo, ko nori tikrai gausi armija jo gerbėjų, tačiau „Intimate Us“ man skambėjo paprasčiausiai pernelyg saugiai ir dėl to blankokai, lyg „duonos ir žaidimų“ šūkio XXI a. atitikmuo. Esu įsitikinęs, kad šis darbas yra labai nuoširdus, tačiau man niekaip neišeina iš galvos mintis, kad jis yra ir labai logiškai pramanytas ir išanalizuotas. Todėl į jį norom nenorom žiūriu kaip į muzikinį blockbusterį, dėl kurio „Daddy Was A Milkman“ renka savo žiūrovų minią, jai įtikdamas, bet neidamas priešais ją. Iš kitos pusės, tie tūkstančiai, besirenkantys jo koncertuose, tik įrodo, kad „tėtukas“ viską daro gerai ir galbūt būtent jam lemta žengti už mūsų žemelės sienų.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Golden Parazyth“

„Sad Human“

„Self-released“

Ne kartą teigę, kad į jų naujausiąjį albumą „Sad Human“ reikėtų žiūrėti netgi kaip į debiutinį darbą, „Golden Parazyth“ vaikinai vis labiau tolsta nuo grynai šokinio skambesio ir sudaro brolių dvynių duetą su tik ką aprašytu „Daddy Was A Milkman“ albumu. Tiesą sakant, net keista, kad du labai artimi savo skambesiu ir estetika darbai pasirodė beveik vienu metu. Gal kaltas ruduo. Tačiau, jei „tėtukas“ stengėsi būti intymus, „parazitai“ bando būti elegiški, svajingi, nors ir įpuola į tuos pačius spąstus, kuriuose atsidūrė ir „Daddy Was A Milkman“. Nepaisant to, kad „Sad Human“ yra labai profesionalus ir išties konkretų braižą turinčios grupės darbas, visgi jis turi tendenciją praplaukti pro ausis, kaip ne kartą jų apdainuota upė. Todėl po kelių perklausų atrodo, kad viskas yra „proper“, tačiau kažko trūksta, lyg ilgagrojis būtų grojamas ant vienos natos, vienos spalvos ir vienos emocijos. Labiausiai užstringa „depešiškas“ „No One Can Help You“ ir „That Kind Of Trouble“ su keistai įsimenančiu priedainiu, kuriuose, rodos, „parazitai“ bando išeiti iš komforto zonos ir žengti dar neišbandytu taku. Labai nesinorėtų, kad kolektyvas, vis pabrėžiantis savo virsmą, vieną dieną taptų „Lemon Joy“, kurie kažkada labai pirmavo, tačiau galiausiai užsižaidė savo pačių nedideliame muzikiniame pasaulyje. Turint omeny, kaip skrupulingai grupė žiūri ne tik į muziką, bet ir jos pristatymą bei apipavidalinimą (labai man patinka tas S.Eidrigevičiaus viršelis), kiekvienam elementui skirdama daug dėmesio, kyla noras, kad ir muzika būtų inovatyvesnė ir išraiškingesnė. Dabar, deja, ji kartais paskęsta melancholiškame minimalizme, užvaldančiame nuo pat pirmos natos iki paskutinio akordo. Tačiau galbūt čia slypi dar viena „Golden Parazyth“ metamorfozė, po kurios jie pasipuoš naujomis spalvomis.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Robyn

„Honey“

„Konichiwa Records“

Yra popdivos ir yra Robyn. Lyg pilkasis kardinolas, ji nėra tokia matoma, populiari ar cituojama kaip jos kolegės, tačiau šios švedės įtaka, jos reikšmė ir jos „vienas žingsnis toliau“ kaip Damoklo kardas kabo virš popscenos, vis pabrėždamas, kad Robyn yra Robyn. Po aštuonerių metų pertraukos išleistas jos aštuntasis albumas „Honey“ (per tą laiką buvo projektai su „Royksopp“ ir a.a. Christianu Falku) tik dar stipriau įcementuoja jos kaip ikonos statusą. Negaliu niekaip ginčytis – „Honey“ yra nuostabus. Jis pratęsia fantastiškos „Body Talk“ trilogijos muzikinę temą su taip puikiai pažįstamu liūdnos diskotekos vienai motyvu dainoje „Missing U“, jis subtiliai vengia melodingumo kūrinyje „Human Being“, jis nardo tarp gilaus ir nebanalaus trance ir 10-ojo dešimtmečio house dainose „Baby Forgive Me“, „Send To Robin Immediately“ ar „Honey“ ir t.t., ir pan. Tradiciškai trapiai apdainuodama vienatvę ir netgi savotišką grožį joje Robyn vėl parodo klasikinę save, kuriai yra nepavaldus laikas. Iš esmės ji jį lenkia, todėl drąsiai vadinčiau „Honey“ nepavaldžiu laikui klasikiniu darbu, iš kurio įkvėpimo semsis dar ne viena popatlikėja. Puikiai pabrėždama savo muzikines charakteristikas, Robyn, rodos, perkuria tai, kas jau yra anksčiau skambėję, todėl jos kūriniai skamba lyg iš alternatyvios visatos. Rodos, tu juos ir girdėjai kažkada seniai, tačiau esi tikras, kad jie visiškai švieži ir originalūs. O maloniausia, šiais šūkių, skambių frazių ir tuščios filosofijos laikais ši atlikėja skamba nuoširdžiai, tikrai ir nepompastiškai, išlaikydama savo emocijų grynumą ir pažeidžiamumą. Todėl klausydamas jos dainų tu gali sugerti visus šiuos pojūčius ir, kai ji iškelta galva triumfuoja, triumfuoti kartu su ja.

98/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Behemoth“

„I Love You At Your Darkest“

„Nuclear Blast“

„Behemoth“ visada sėkmingai balansavo tarp komercijos ir ekstremalumo. Jie sugeba lyg kokie „Kiss“ išspausti pinigą iš bet kokio merchandisingo, praeityje grupės lyderis Nergalas teisėjavo lenkiškame „Balse“ ir draugavo su bene žymiausia vietine popatlikėja. Ir kartu „Behemoth“ leidžia albumą, kurio pavadinime naudojama, kaip teigiama, Jėzaus frazė vien dėl to, kad tai tikrai šventvagiška (ankstesniam albumui „The Satanist“ jau dėl pavadinimo religinių komentarų nereikia). Tačiau, nepaisant šių, rodos, nesutapimų, visa tai skamba kaip reta galingai. „I Love You At Your Darkest“ yra neįtikėtinai išieškotas darbas, kurį įvardyčiau kaip melodingumo pavyzdį sunkiosios muzikos scenoje. „Behemoth“ blackened death metalas pakyla virš žanro klišių ir nors, rodos, kad jau bus nukrypta popso pusėn („Bartzabel“ nedaug trūksta iki baladės), „Behemoth“ išvairuoja, sukurdami tamsų ir šventvagišką paveikslą. Taip, antikrikščioniškumo (įdomu, kad pati grupė yra iš Lenkijos) Nergalo tekstuose netrūksta, o dar ir tie vaikų chorai, tačiau bent man tai neskambėjo kaip noras šokiruoti ar ieškoti sensacijos. Dėl šių instrumentų yra kuriama nuostabi pamėkliška atmosfera, su neįprastai lėtais, bet vis tiek galingais būgnų dūžiais, agresyviomis, bet ne tuščiomis gitaromis ir nesupainiojamu kriokiančiu vokalu. Atrodytų, kad grupė surenka visa, kas yra gera už black ar death metal scenos ribų (minėtasis melodingumas, lengvesniems žanrams būdingi solo, lėtesni tempai), įvelka į sau norimą stilių ir taip sukuria grandiozinį darbą, kurio klausytis gali ne tik metalo fanatai, bet ir šiaip klausytojai. Kad ir kaip būtų keista, jis yra tiek prieinamas. O jei paskui norėsis sudeginti kokią bažnyčią, galvokite, kad tai šalutinis efektas.

89/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Thomas Yorke'as

„Suspiria“ (Music for the Luca Guadagnino Film)

„XL Recordings“

Pirma, tai buvo Johny Greenwoodas, tapęs nepakeičiamu režisieriaus Paulo Thomaso Andersono kompozitoriumi. Dabar atėjo Thomo Yorke'o eilė darkart įrodyti, kad „Radiohead“ nariai yra genijai. Ir su tuo Yorke'as susidorojo puikiai – šiurpus ir sapniškas filmo „Suspiria“ garso takelis jau žada neišdildomą įspūdį kino salėje ir rodo pagarbą legendiniam italų grupės „Goblin“ soundtrackui, sukurtam originaliai Dario Argento „Suspiriai“ jo absoliučiai nekopijuodamas, o siūlydamas savas idėjas. O tų idėjų yra begalė: garsų kaleidoskopas, trunkantis 1 val. 20 min. siūlo nuo „radioheadiškos“ baladės („Suspirium“) iki vaiduokliško choro („Sabbath Incantation“), nuo grėsmingos minimalistinės atmosferos („Olga's Destruction (Volk Tape)“) iki bene link „white noise“ einančios įtampos („Voiceles Terror“). Šie psichodeliniai amerikietiški kalneliai kuria, kaip minėjau, sapnišką ir pasakišką aplinką (sąšauka su originalia „Suspiria“), kurioje galima įtikėti tamsos pasaulio žaidimais. Ne be reikalo pats Yorke'as teigė, kad kurdamas muziką įsivaizdavo, kad kuria burtažodžius. Neįtikėtinai įtraukiantis, bet visad verčiantys nepatogiai ir nesaugiai jaustis muzikiniai pasažai, kuriuose yra tiek daug žanrų, kad jau senokai tokį popuri teko girdėti, išlaiko protu nelabai suvokiamą balansą ir išprotėjusią logiką, kurią suprasti gali ne kiekvienas. Yorke'as veda klausytoją po ribines garsines patirtis, kurdamas eksperimentą, netarnaujantį filmui, o esančiam atskiru meno kūriniu. Įdomu pastebėti, kad šis garso takelis buvo sukurtas dar prieš pradedant filmavimus, o režisierius leisdavo Yorke'o sukurtą muziką per scenas, todėl net įdomu darosi, kiek garsai paveikė finalinį produktą. Net jeigu „Suspiria“ pasirodys neypatinga, Yorke'o garsų iš anapus užtenka, kad suabejotum savo sveiku protu.

85/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS