R. SKAISGIRYS – APIE SERIALO „LAISVĖS KAINA. PARTIZANAI“ SCENAS IR VEIKĖJUS

„Žmonės, kurie, sakykime, buvo ant bangos, vadovavo tarybinei Lietuvai, kokie jie buvo, kokie jų likimai, kodėl jie tokie? Kaip [charakterius sukurti] ne plokščius – jeigu jis komunistas, tai tik komunistas. O gal jis turėjo ir kitokių vertybių? Tą pačią Salomėją Nėrį, kurią suvaidino Jazzu, ir, manau, kad suvaidino nuostabiai. Jai turėjo būti be galo sudėtinga, kaip pagal scenarijų suvaidinti šį personažą: mylimą arba nekenčiamą, su savo istorija“, – apie spalio 1 dieną per LRT TELEVIZIJĄ pasirodysiantį serialą „Laisvės kaina. Partizanai“ kalba prodiuseris Rolandas Skaisgirys.

– Serialo tęsinio pavadinimas „Laisvės kaina. Partizanai“ lyg ir sako, kad serialas skirtas partizanams, tačiau jame bus pasakojama ne vien apie rezistenciją, apie holokaustą ir trėmimus.

– Be abejo, tai yra 1940–1954 metai, be galo daug įvykių. Bandėme apžvelgti visus įvykius per tuos 14 metų. Be abejo, tai buvo ne vien tik partizaninis laikotarpis.

– Žodžiu, visos trys okupacijos.

– Visos trys.

– Pagrindinis herojus seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ buvo Marcelė Kubiliūtė (akt. Toma Vaškevičiūtė). Ar tęsiama jos istorija?

– Gal daugiau ne jos vienos istorija, o jos šeimos istorija. Žmonės, kurie matė pirmąją dalį apie savanorius [prisimena], kad tame seriale pats pagrindinis įvykis – mūsų Nepriklausomybės Akto „vaikščiojimas“, nežinojimas, kur jis yra. Mes jį kūrėme patys – rodėme 12 serijų. Per šiuos metus Vokietijoje, Berlyne, buvo rastas aktas.

– Dar prof. Liudo Mažylio istorijos nežinojote.

– Be abejo, jos nebuvo, o mes jau rašėme scenarijų. Serialo „Laisvės kaina. Partizanai“ jau irgi buvo parašytas scenarijus, kai šios istorijos dar nežinojome. Trečiojoje dalyje apie disidentus, kuri jau yra rašoma, mes atsižvelgiame į tai. Tikrosios dvi linijos yra Nepriklausomybės Akto peripetijos, vaikščiojimai iš rankų į rankas. Antra pagrindinė siužeto dalis – tai M. Kubiliūtės šeimos istorija. Jos šeima, jos vaikų ir vaikaičių šeima. Be abejo, ji, kaip pagrindinis asmuo, veikia ir antrojoje dalyje.

– Pirmojoje dalyje matytus aktorius turbūt papildys ir nauji veidai?

– Taip, jų yra. Man atrodo, nuostabų vaidmenį suvaidino Larisa Kalpokaitė. Ji suvaidino žydę ir prezidento Smetonos patarėjo žmoną. Jo šeimos likimas, man atrodo, be galo įdomus: jis susijęs su getu, su baisiais įvykiais. Juozas Budraitis suvaidino jos vyrą, prezidento Smetonos patarėją.

– Labai sudėtingas, skaudus, tragiškas laikotarpis. Kaip jam rinkote medžiagą, kur filmavote?

Filmavimai vyko tarp Vilniaus ir Kauno.

– Filmavimai vyko tarp Vilniaus ir Kauno. Patį getą įsirengėme sandėliuose. Rumšiškės – kaimo vietovė. Tai galbūt yra pagrindiniai akcentai, viso kito ieškojome: dvarų, autentiškų išlikusių vietų.

Dėl scenarijaus kūrimo iš tikrųjų buvo daug grožinės literatūros, daug visokių kitokių dalykų. Kreipėmės į mažiausiai 15–20 įstaigų, kalbėjome, gavome patarimus, patvirtinimus dėl tam tikrų klausimų ar įvykių.

– Su istorikais, matyt, taip pat bendravote?

– Be abejo, su tais pačiais, su kuriais kūrėme ir pirmąją dalį. Matote, šios temos daug kam yra skausmingos ir, nors tai yra vaidybinis, ne dokumentinis serialas, vis tiek nesinorėtų kažkur nepataikyti, kažkur padaryti klaidą. To tikrai nesinori ir tas truputį gąsdina.

– Nedaug, bet yra likusių gyvų partizanų. Ar su jais kalbėjote?

– Taip, bet vėlgi istorijų yra tiek daug ir jos tokios skirtingos, kad tiesiogiai tikrai negali jų įsivaizduoti ir pateikti kaip vieno asmens istorijos.

Dar vienas dalykas, kuris yra be galo keistas, aš pats to nesu matęs. Po 1945 metų tie žmonės, kurie, sakykime, buvo ant bangos, vadovavo tarybinei Lietuvai, kokie jie buvo, kokie jų likimai, kodėl jie tokie buvo? Kaip [charakterius sukurti] ne plokščius – jeigu jis komunistas, tai tik komunistas. O gal jis turėjo ir kitokių vertybių? Tą pačią S. Nėrį, kurią suvaidino Jazzu, ir, manau, suvaidino nuostabiai. Jai turėjo būti be galo sudėtinga, kaip pagal scenarijų suvaidinti šį personažą: mylimą arba nekenčiamą, su savo istorija. Tai tokių yra ne vienas.

– Mačiau, Antanas Sniečkus bus taip pat.

– Galbūt vieni jį prisimins ir žinos vienokį, o mes darėme taip, kaip mes įsivaizduojame. Yra nuostabi scena A. Sniečkaus ir jo mamos. Yra pokalbis, jis daugmaž autentiškas, yra dar laiškas jos iš Amerikos parašytas, kaip ji išsigynė savo sūnaus, ir mes tai bandėme atkurti. Man asmeniškai, tai yra viena geriausių scenų – motinos ir sūnaus santykis.

– Šį sekmadienį laukiame serialo „Laisvės kaina. Partizanai“ pradžios, bet jau užsiminėte, kad bus tęsinys.

– Taip, dabar yra rašomas scenarijus serialui „Laisvės kaina. Disidentai“. Tai yra 1954–1955 metai ir 1987 metai. Ganėtinai ilgas laikotarpis. Bet, pasakysiu jums, iš tikrųjų be „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, be „Amerikos balso“, literatūros [...] mano manymu, tai yra nykus laikotarpis, žmonės visi padaryti vienodi, be spalvų ir emocijų. Taip, gyvena šeimose, myli vienas kitą, bet tai labai sudėtinga. Aišku, daug kraupių įvykių buvo [tuo laikotarpiu]. Bet iš principo tai jau kiti scenarijai.

– Prieš metus, kai kalbėjomės su jumis, buvo duotas pažadas, kad sėkmės atveju bus trys serialo dalys, – įvykdysite jį.

– Taip, bet aš jau matau, netgi norėčiau, kad būtų 5 dalys. Tai būtų ir „Laisvės kaina. Disidentai“, po to „Laisvės kaina. Sąjūdis“, po to „Laisvės kaina. Mes jau laisvi“.

Visas pokalbis – radijo įraše.

Serialą „Laisvės kaina. Partizanai“ žiūrėkite spalio 1 d. 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.