"O kodėl kiaulių fermos vedėja negali būti filmo herojė? Kodėl filmo herojumi negali tapti kaimo žmogus, išgyvenantis didžiules asmenines ir visuomenines krizes? Visada noriu matyti žmogų, o ne klasės atstovą, ne vyrą, ne moterį. Į kiekvieną žvelgiu su pagarba ir meile", – sako gruodžio 8 d. kinuose pasirodžiusio filmo "Stebuklas" režisierė ir scenarijaus autorė Eglė Vertelytė.

Su tokia pat meile ir šiluma apie savo heroję Ireną kalba ir aktorė Eglė Mikulionytė. Abi jos neabejoja: labiausiai kiekvienas iš mūsų ilgimės meilės. 1992-ieji. Lietuva – ekonominėje krizėje. Darbo nėra, bankai bankrutuoja, prie dešros, kainuojančios 350 talonų, vingiuoja eilės. Šitaip šalį savo filme pristato "Stebuklo" kūrėjai. Apie moteris, apie moteriškumą ir amžiną meilės ilgesį kalbėjausi su filmo režisiere E.Vertelyte ir pagrindinio vaidmens atlikėja E.Mikulionyte.

– Pasikeitimų laikas anuomet užgriuvo visu svoriu ir vyrus, ir moteris. Eilės prie dešros buvo tik smulkmena, palyginti su tuo, kokias peripetijas iš tiesų teko išgyventi pirmaisiais metais po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Lietuva. Stiprybės tuomet reikėjo daug.

E.M.: Augau sovietmečiu, prisimenu mane nuolat lydėjusią nuojautą, kad kažkas yra negerai. Mamos tėvai buvo ištremti, atmenu jos pasakojimą, kaip važiavo į Maskvą, pas tuometį partijos sekretorių Leonidą Brežnevą prašyti, kad paleistų jos tėtį. Niekuomet nebuvau nei spaliukė, nei komjaunuolė, dar ir klasės draugus paragindavau bėgti iš susirinkimų.

E.V.: Gimiau 1983-iaisiais, sovietmečio neprisimenu, permainų laiką mačiau vaiko akimis. Aplink mane buvo daug stiprių moterų, visos jos daug dirbo, dar ir namus ant savo pečių laikė. Turėjo būti tikrai geležinės!

E.M.: Kurdama savo heroję ieškojau moters, kuri buvo scenarijuje. Pamačiau ją labai stiprią. Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

– Kartais atrodo, kad apsivertusios darbais, virtuvės ir vaikų rūpesčiais pasikeitimų laiko moterys labiausiai pamiršdavo save. Nėra makiažo – nieko tokio. Ir kam manikiūras, kai gali nagus siuvimo žirklėmis nusikirpti...

E.M.: Savo filme Eglė moteriškumą tarsi prikelia, ji priverčia pagrindinę filmo heroję – Ireną keistis, prisiminti, kokia iš tiesų yra. Tikra tiesa – ano laiko moterys moteriškumą buvo primiršusios.

– Ir koks moteriškumas – kiaulių fermoje?! Ar pajutote tą kvapą?

E.M.: Pajutome, kur jau nepajusi!

E.V.: Po kiekvienos pamainos, kai filmuodavome fermoje, turėdavome sterilizuoti drabužius. Ne tik kostiumus, bet ir darbinius kombinezonus. Dabar galime įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo moterys fermose. Nesu tikra, kad jos išvis svarstė – yra moteriškos ar ne?

– Kaip jums atrodo, kas gali pažadinti moteriškumą?

E.V.: Dėmesys. Filme jis randasi atvykėlio iš Amerikos Bernardo pavidalu. "Toks vyras niekaip nesužavėtų", – sako man po filmo. Dabar – gal ir ne, moterys juk išrankesnės pasidarė, nors irgi – protingiausios mulkius įsimyli. Bet anuomet – amerikonas, kaime, su kadilaku. Nupirks fermą, pastatys naują, gyvens visi kaip Amerikoje! Tai mūsų akimis jis atrodo lepšis, o tais laikais – tikras vyras, gelbėtojas.

E.M.: O Irena juk šimtą metų pamiršusi, ką reiškia švelnus vyro prisilietimas. Ji turi vyrą, bet iš tiesų neturi.

E.V.: Kiek, rodos, protingų moterų, kurios išvažiuoja į Turkiją ir pameta galvą dėl pirmo sutikto kilimų pardavėjo. Kiekviena moteris nori dėmesio, jo ištroškusi, o gauti jo iš vyro Lietuvoje – net ir šiais laikais sunku.

E.M.: Tik pajunti žvilgsnį, tik pasako kas gerą žodį, pasaulis nušvinta, širdis pradeda plakti stipriau.

– Šiandien nesunku pastebėti dar ir kitą kraštutinumą: stiprios moterys viską gali, vyrų joms nereikia...

E.V.: Sunku kalbėti apie kitus, tačiau man dėmesys ir rūpestis yra svarbiausi. Ne tik moterys, kiekvienas žmogus nori būti mylimas.

E.M.: Visa tai yra arba nėra, turi arba neturi. Dėmesys pažadina kiekvieną.

– Tą patį galima perkelti į šiuos laikus?

E.V.: Rodos, bėgi, bėgi, dirbi, dirbi, užmiršti savimi pasirūpinti. Moterų emancipacija šiandien leidžia rinktis – būti vienokiai ar kitokiai. Galime diskutuoti moteriškumo sąvoką, kiek ji apskritai svarbi. Svarbiau moteris kaip asmenybė, nebesame apribotos savo lyties. Mes nebesame įspraustos į rėmus – jei norime, galime būti itin moteriškos, jei norime – labai vyriškos. Tačiau stereotipai dar gyvi – kokia moteris gali būti kine, kokią daugelis nori matyti žurnalų viršeliuose. Man buvo svarbu parodyti kitokią moterį, moterį-nestandartą, stiprią, gal kiek senamadišką, tačiau šiltą ir mielą būtybę.

E.M.: Vis dėlto, šiais laikais, kad ir labai emancipuotos, moterys dažniau prisimena savo moteriškumą.

– Filme jūsų Irena į darbą vaikšto labai pasipuošusi. Aš taip atrodančios zootechnikės mūsų kaime neprisimenu. Labiau – nuo jos sklindantį fermų kvapą...

E.M.: Betgi Irena – buvusio kolūkio pirmininko dukra, ji išskirtinė kaime. Tai, kaip ji keičiasi, matyti ir iš drabužių. Iš pradžių juodi kostiumėliai ir marškiniai, vėliau – suknelės ir garbanos. Girdėjau pastabų, kad po kadilako scenos ji per gražiai atrodo. Tačiau meilė juk daro stebuklus.

E.V.: Ilgai dirbome su kostiumų dailininke Monika Vėbraite. Norėjome kad kostiumai sustiprintų filmo dramaturgiją. Suprantu, kad vyresni žiūrovai filmą vertins per realizmo prizmę. Patikrinome faktus – Irena galėjo važinėti "Volga", bet kine mes peršokame realybę, pasakojame istoriją apie sistemos sandūroje gyvenančius žmones, todėl ieškome ryškesnių akcentų.

E.M.: Po filmo jaunimas man sako: jūs ten kosmosą rodote. Ar tikrai galėjo taip būti?

– Gyvenusi tuo laiku, galiu patvirtinti: istorija, nutikusi Biednių kaime, iš tiesų galėjo nutikti bet kuriame Lietuvos kaime. Tik, štai, fermų šiandien jau beveik nebelikę...

E.V.: Irena filme yra vienintelis tikras personažas, visas kitas pasaulis aplink ją – ypač šaržuotas. Juk negali sukurti satyros be šaržo. Kaip dar pažvelgsi į save iš šalies, pasijuoksi? Prieš pradedant filmą, ilgai ieškojome autentiškos kiaulių fermos, kurioje galėtume filmuoti. Šiais laikais į fermas patekti sunku, juk siaučia kiaulių maras.

– Ar kiaulių ferma yra gera vieta įsiliepsnoti meilei?

E.V.: Nežinau, ar tai meilė... Greičiau – susižavėjimas, potraukis.

E.M.: Bernardui Irena tikrai nerūpi, o jai juk irgi – gal pavyks, gal naują fermą pastatysime, gyvensime geriau, gražiau? Ir vis dėlto, jai sunku patikėti, kad Bernardo požiūris į ją šitaip pasikeis. Tai, kas įvyko kadilake, yra labai aiškiai režisierės nubrėžta linija – kokios moterys yra patiklios ir nesugadintos: jei jau įvyko tarp vyro ir moters daugiau nei bučinys, moteris privalo su tuo vyru likti. Irenos laukia karti patirtis, bet jei ne ji, gal nė nebūtų atsikėlusi, kitaip pradėjusi žvelgti į pasaulį. Režisierė Eglė filme užgriebė daug temų, iš kiekvienos jų išeitų naujas filmas.