VESTUVĖS MALTOJE: ŽINUTĖ LEDINUKŲ PUODYNĖJE
Malta tėra nedidelis žemės lopinėlis Viduržemio jūroje, tačiau ji nuolat buvo svetimšalių dėmesio centre. Į Maltą įsikėlė siciliečiai, kolonizuoti bandė finikiečiai, arabai, romėnai, turkai, ispanai, anglai. Visa tai paliko ryškių pėdsakų ne tik Maltos istorijoje, kultūroje ir vestuvių tradicijose.
Ženklas aplinkiniams
Tradiciniai maltiečių vestuvių papročiai – tikras itališkų, graikiškų, ispaniškų ir net angliškų ritualų mišinys. Jame neapseita ir be arabiškų prieskonių. Būtent arabai Maltos kultūrą nuspalvino išraiškingomis spalvomis, mat šios šalies gyventojams įdiegė įprotį uoliai laikytis tradicijų ir religijos dogmų.
Didžiausias pokytis maltiečių vestuvių tradicijose įvyko tuomet, kai krašte pradėjo plisti krikščionybė. Maltos salose per keletą amžių pastatyta daugybė bažnyčių, kurios tapo pagrindine tuoktuvių ceremonijos vieta, nukonkuravusia natūralios gamtos prieglobstį. Dabar maldos namų šioje šalyje – 356 ir tradicinės maltiečių vestuvės vyksta būtent jose.
Daugelį amžių Europoje taikyta praktika, kai gyvenimo partnerius dukroms išrenka tėvai, Maltoje egzistavo taip pat. Todėl šioje šalyje merginos toli gražu ne visada tardavo lemiamą žodį tuoktuvių klausimais, o ir meilė tais laikais vaidino antraeilį vaidmenį. Tėvams nusprendus, kad merginai laikas tekėti, jos motina apie tai informuodavo aplinkinius ant namo išorėje esančios akmeninės lentynėlės padėdama ledinukų pripildytą stiklainėlį.
Tiesa, norėdami išbandyti būsimų kandidatų atidumą, tėvai gudraudavo ir stiklainį su skanėstais neretai pastatydavo ant labiausiai nuo gatvės ir aplinkinių akių nutolusiose lentynose. Kadangi Maltoje tradiciškai namų sienas ir taip puošia įvairiaspalvių gėlių vazonai, tarp jų besipuikuojančius saldainius pastebėti kartais nebūdavo lengva.
Tai padaręs ir namų šeimininkų dukterį vesti norintis vaikinas turėdavo susirasti vyresnį vyrą, kuris galėtų apie tai pranešti merginos tėvams. Iš tarpininko vaidmenį atliekančio piršlio buvo tikimąsi kuo nuotaikingesnio pasakojimo apie būsimą žentą ir itin vaizdingos, kupinos nuotykių saldainių radimo istorijos. Mat manyta, kad puiki nuotaika, išradingumas ir iškalba gali lemti ne tik sužadėtuvių sėkmę, bet ir turėti teigiamos įtakos tolesniam jaunuolių gyvenimui drauge.
Išdainuotos piršlybos
Dukrą kuo greičiau ištekinti trokštantys tėvai rinkdavosi kiek kitokį jos subrendimą simbolizuojantį ir daug akivaizdesnį ženklą. Kai kuriuose Maltos regionuose saldainių puodynę motina iškeisdavo į lauko gėlių puokštę, statomą ant būsimos nuotakos kambario palangės.
Šią puošmeną pastebėjusiam vaikinui tradicijos leido ne tik atsiųsti piršlį, pačiam pasirodyti prie lango, bet ir pasikviesti liaudiškų dainų atlikėją. Kol šis dainuodavo būsimai nuotakai, piršlys informuodavo merginos motiną apie vaikino ketinimus.
Jei tėvams tikdavo vaikino kandidatūra, buvo skelbiamos sužadėtuvės ir nustatomas merginos kraičio dydis. Kaip įrodymą, kad jaunuolis laikysis savo žodžio ir ves, mylimajai jis atsiųsdavo žuvį, kurios burnoje būdavo įdėtas auksinis žiedas. Pastarąjį ženklindavo ištikimybę simbolizuojanti graviūra – susikibusios rankos. Ši tradicija siekia viduramžius, tačiau nėra užmiršta ir dabar. Todėl, jei atostogausite Maltoje ir vakarienės metu užsisakysite žuvį, patikrinkite ar jos burnoje nieko nėra. Juk šiame žvejų krašte tokios piršlybos itin dažnas reiškinys.
Fiesta visam kvartalui
Tradicinė maltiečių sužadėtuvių šventė vadinama Ir-Rabta. Tai fiesta, kurios metu pagrindinis dėmesys skiriamas nuotakos ir jaunikio tėvams supažindinti. Jei sužadėtuvės įvykdavo tik piršliui tarpininkaujant ir saldainius valgant, o pats vaikinas neturėdavo progos susipažinti su mergina, tai tapdavo švente, kai jie pirmą kartą susitikdavo. Būtent tuomet nuotaka aplinkiniams parodydavo sužadėtuvių žiedą ir atsidėkodavo jaunikiui įteikdama baltą nosinaitę nėriniuotais kraštais.
Pasibaigus oficialiajai daliai Ir-Rabta prisipildydavo liaudies dainų skambesio ir įvairių šėlionių žaidžiant.
Miestus vienas nuo kito Maltoje skiria ne didžiuliai atstumai, o mūro sienos, todėl sužadėtuvių šventės šioje šalyje jau daugelį amžių yra tapusios ne tiek dviejų šeimų, kiek ištisų kvartalų fiesta. Joje supažindinami ne tik jaunieji, jų tėvai, bet ir giminaičiai, draugai. Tai bendruomeniškumą puoselėjanti tradicija, į pasiruošimo vestuvėms sūkurį įtraukianti daugybę žmonių.
Kaip įrodymą, kad jaunuolis laikysis savo žodžio ir ves, mylimajai jis atsiųsdavo žuvį, kurios kurios burnoje būdavo įdėtas auksinis žiedas.
Apsauga nuo blogos akies
Tradicinės Maltoje gyvenančių porų vestuvės neįsivaizduojamos be iškilmingų eitynių. Ji prasideda nuotakos namuose ir baigiasi vienoje iš parapijai priskiriamų bažnyčių. Papročių, kai jaunoji išlydima iš namų ir su visa svita keliauja link ceremonijos vietos, galima rasti ne vienoje Europos šalyje. Vis dėlto Maltoje į bažnyčią žygiuoja ne nuotaka ir visa jos svita, o jaunoji ir keletas konkretų vaidmenį atliekančių žmonių. Tradiciškai ją į bažnyčią lydi grupelė muzikantų, dainininkų ir vestuvinius atributus nešantys vyrai. Šis paprotys formuotis pradėjo dar ankstyvaisias viduramžiais, tačiau išliko iki šių dienų beveik nepakitęs.
Jei jums tektų lankytis Maltoje, galite gerokai nustebti išvydę, kad vestuvių eitynių metu, kai siauromis gatvelėmis žygiuoja šventės kaltininkai, jaunąją dengia baldakimas. Šis puošnus stogelis, nešamas keturių vyrų, naudojamas ir bažnytinių procesijų metu. Pagrindinė jo funkcija vestuvių dieną – apsaugoti moterį nuo blogos akies, nužiūrėjimo. Tai savotiška apsauga, padedanti saugiai pasiekti maldos namus, sulaukti Dievo palaiminimo. Iki pat XVII a. vidurio Maltoje naudoti bažnyčiai priklausantys baldakimai. Tačiau, net ir uždraudus tai daryti, šalies gyventojai neatsisakė šio papročio ir vestuvėms reikalingus puošnius stogelius pasigamino patys.
Muzikantai ir dainininkai vestuvinių eitynių metu žengia priekyje jaunosios, o vyrai, nešantys vestuvinius atributus, už jų. Tradiciškai pirmas vyras neša vyną ir žvakes, kurios bus panaudotos per bažnytinę ceremoniją. Kiti du rankose laiko didžiules lėkštes su skanėstais. Vienoje jų puikuojasi vestuvinis tortas su jaunųjų figūrėlėmis, kitoje – saldainiai ir pyragaičiai. Žolelės šiame krašte simbolizuoja dvasingumą ir yra geranoriškumo ženklas, todėl vaistažolių pilna vaza taip pat neatsiejama nuo šių eitynių. Paskutinysis jos dalyvis aplinkinius vaišina vaisingumą simbolizuojančiais riešutais ir gatvėje susirinkusiems vaikams mėto monetas.
Dalytis taure ir desertu
Tarp Maltos vestuvinių tradicijų galima atrasti ir keistenybių. Viena jų – paprotys, kurio laikydamasi nuotaka šventinės vakarienės metu privalo valgyti atskirai nuo visų svečių bei vyro. Tik puotos pabaigoje ji gali atsisėsti šalia mylimojo. Tiesa, tuomet jai leidžiama gerti iš jo taurės ir drauge mėgautis desertu. Tai tampa ženklu, kad nuo šiol jaunieji viskuo dalysis.
Šiuolaikinės vestuvės Maltoje yra labai panašios į tas, kurios švenčiamos ir kitose Europos valstybėse. Vis dėlto holivudiškiems elementams šioje šalyje kelią skintis sekėsi itin sunkiai. Tam trukdė senosios maltiečių vestuvių tradicijos, kurių populiarumas neblėsta ir šiomis dienomis.
Apskritai maltiečių vestuvių tradicijos gan konservatyvios. Juk čia ir skyrybos įteisintos dar visai neseniai. Iki 2011 m. referendumo šiame krašte santuoką teisiškai nutraukti buvo įmanoma tik Bažnyčiai leidus, o pats procesas trukdavo devynerius metus.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
LNK inf.127 komentarai -
DMN inf.18 komentarai -
LNK inf.2 komentarai
Vestuviu dalyve