Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį | kl.lt

DAIKTŲ ISTORIJOS: CHIRURGAS ANTRAM GYVENIMUI PRIKELIA MEDĮ

25 metų darbo patirtį sukaupęs chirurgas Dainius Jurevičius namuose skalpelį keičia į drožinėjimo peilį: jo rankose mažiausia pliauskelė virsta dekoratyvia lėkšte, dėžute, o medžio gumbas – unikalaus grožio vaza. "Kol padarau, išlieju daug prakaito, bet rezultatas atperka pastangas: medis vėl kaip gyvas!" – sako sielos atgaivą drožinėjime atradęs medikas.

Nuo lėkščių iki papuošalų

"Visi drožiniai man brangūs kaip savi vaikai, todėl nestoviu mugėse ir nepardavinėju savo darbų. Dovanoju juos ir tik tiems, kuriems patinka medžio spindesys, kurie šiuos dirbinius brangina", – sako D.Jurevičius.

Jo namų sienas puošia dekoratyvios lėkštės, paveikslai, prieverpstės, lentynose ir lentynėlėse – dėžutės, žvakidės, taurės, vazelės ir vazos, svetainės palubėje – šviestuvas, koridoriuje – iš medžio gumbo ir elnio rago sumeistrauta kabykla, per šventes ant Velykų stalo puikuojasi originalūs drožti margučiai, o per Kalėdas ant eglutės supasi mediniai žaisliukai. Savo žmoną Aušrą Dainius džiugina paties išdrožtomis segėmis. Jam sekasi viskas – tiek meniški interjero akcentai, tiek buityje naudingi daiktai.

Dainiaus uošvė jau žino, kad žiemai nupirktas malkas pirma žentui reikia parodyti – jis atrenka, kurias bus galima kūrenti, o kurios tinkamos menams kurti.

"Bute nėra vietos – čia tik dalis mano darbų, kuriuos sukūriau po vedybų. Iki vestuvių drožti darbai likę pas mamą Vilkaviškyje, o kiek jų išdovanota... – šypsosi Dainius, nedrįstantis vadintis menininku. – Kiekvienas mano dirbinys – autorinis, vienetinis, vadinasi – menas, o aš, nors ir baigiau Marijampolės dailės mokyklą, gražiai piešti nemoku – tenka pavargti, kol ištobulinu drožinio eskizą."

D.Jurevičiaus kūriniai pasižymi precizišku kruopštumu, tikslumu, neperkrauti detalėmis, bet iškalbingi: juose susipynę tautiniai motyvai ir keltiški simboliai, augaliniai raštai ir santūri geometrija.

Geros nuotaikos vitaminas

"Šie man – bene gražiausi", – atsiveria D.Jurevičius, glostydamas taurės formos vazą, kurios papildomai dekoruoti raštais ranka nekilo – spalvoti medienos ornamentai it akvarelė popieriaus lape išsiliejo dešimčia skirtingų atspalvių. – Priklausomai nuo to, kokia kryptimi droži, medienos rievės įgauna skirtingas formas, atitinkamai keičiasi ir atspalvio intensyvumas."

Drožėjas išbandė įvairią medieną: beržą, ąžuolą, raudonmedį, graikinį riešutą, liepą, slyvą, kriaušę, obelį, akaciją. Kiekvienas medis kitoks, kiekvieną reikia savaip išglostyti, dažnai netausojant net ir savo rankų. Užsispyrimo, kantrybės medikui nestinga, kad tik laiko daugiau turėtų.

"Mediena mane žavi viskuo: grožiu, šiluma, kvapu, net skoniu – neretai drožinėdamas kokią skiedrą pakramtau. O garsas, kuris sklinda slystant kaltui, dovanoja ramybę. Būdamas blogos nuotaikos galiu tik malkas skaldyti", – juokiasi medikas ir prisipažįsta negalintis ramiai praeiti pro mažiausią ne vietoje padėtą pliauskelę – tuoj primeta, ką iš jos pavyktų padaryti. Dainiaus uošvė jau žino, kad žiemai nupirktas malkas pirma žentui reikia parodyti – jis atrenka, kurias bus galima kūrenti, o kurios tinkamos menui kurti.

Susižavėjo vaikystėje

Pasak tris autorines parodas surengusio medžio drožėjo, jo meninis pomėgis – atgaiva sielai, poilsis po įtempto darbo ligoninėje. Tikėtina, kad paveldėtas su genais – Dainiaus tėtis, taip pat dirbęs Vilkaviškio ligoninėje chirurgu, garsėjo kaip meninės fotografijos meistras.

"Kodėl visa tai darau? Tiksliausią atsakymą išgirdau iš savo sūnaus Vytenio, kai maždaug ketverių metų spintą bekraustantį vaikį užklupo mano tėvukas: "Ko tau reikia, ar čia ką pasidėjai?" Šiandien Vytenis jau suaugęs vyras, bet aš vis dar puikiai atsimenu jo spindinčias akis ir atsakymą: "Nežinau, tėvuk, bet labai reikia!" Ir man – labai reikia!" – tikina pašnekovas.

Meilė medžiui gimė vaikystėje: Dainiaus tėtis gebėjo iš malkos padirbti švilpynę, žaislinį lėktuvą, dažnai jį kartu su broliu nusiveždavo pas giminaitį, kuris nuolat vis kažką drožinėdavo, raižydavo ant karklo lazdelės. Kiek džiaugsmo buvo pirmokui sūnui, kai tėtis atidavė savo peiliuką už 22 kapeikas su burlaiviu ant kriaunų – tuomet ir prasidėjo pirmi jaunojo drožėjo atradimai. Nenurimti ieškoti, tobulinti gebėjimus berniuką skatino ir mokykloje sutikti šviesios atminties mokytojai Sigitas Brazaitis ir Alfonsas Baukus.

Prasminga draugo dovana

Daugelis D.Jurevičiaus sukurtų dirbinių turi savo istoriją. Vytauto Didžiojo portretą jis išdrožė dar devintoje klasėje, ketino imtis ir Vyčio, tačiau apdairūs mokytojai jaunuolį pristabdė – girdi, laikai neramūs. Užtat po dekoratyvią lėkštę su Vyčio atvaizdu kaip simbolį gimimo proga gavo visi trys Dainiaus sūnūs, žmona Aušra jau nuo jų pažinties pradžios apipilta drožtomis dovanomis tiek asmeninių, tiek šeimos švenčių progomis.

Prasmingiausiu kūriniu D.Jurevičius laiko iš beržo gumbo išskobtą vazą. Didelė, aksominiu spindesiu žavinti, originalios formos vaza mediką nukelia į jaunystės laikus.

"Pamenu savo mokytoją Alfonsą Baukų, drožinėjantį tokią vazą. Buvo be galo gražu – nusprendžiau ir pats pabandyti. Bet kurgi gausi tokios medienos – juk nuo augančio medžio nenusipjausi, – šypteli pašnekovas, apie savo svajonę papasakojęs artimam draugui. – Pirmame kurse gavau šaukimą į kariuomenę, todėl, radęs didžiulį beržo gumbą, draugas paliko jį pas mano mamą. Iš šio gumbo išdrožiau net tris vazas. Vieną jų atsidėkodamas padovanojau draugui, tačiau tąkart mūsų keliai išsiskyrė."

Medžio gumbas – ne kas kita, o medžio liga, – auglys. Pliauskoje medienos rievės, skaidulos eina tvarkingai viena kryptimi, o gumbe jos susisukusios, persipynusios. Kiekvienas centimetras – atskiras konglomeratas, naujas išbandymas kūrėjui. Mediena itin kieta, reikia nuolat galąsti kaltą, tad darbo nepaspartinsi. "Pirma reikia nuimti žievę, frezu, grąžtais, kaltu išskobti vidų, toliau šlifuoti skirtingo rupumo švitriniu popieriumi, 5–6 kartus lakuoti. Kad lakas neakintų savo spindesiu, o subtiliai blizgėtų, jo netepu teptuku, o plonu sluoksniu įtrinu skudurėliu. Vazą dariau ilgiau nei mėnesį, – aiškina Dainius, šio kūrinio bendraautore vadinantis gamtą. – Gumbas turi savo formą, kūrėjui tereikia ją pamatyti, pajausti ir nesuklysti išryškinant jos grožį."

Šiandien D.Jurevičius yra padirbęs daugybę vazų iš medžio auglių, tačiau pirmoji žadina ypatingus sentimentus, vėl suvedė su jaunystės draugu, padovanojusiu pirmą medžio gumbą. Neseniai Dainius jį susirado, dabar vėl bendrauja, jau šeimomis.

GALERIJA

  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
  • Daiktų istorijos: chirurgas antram gyvenimui prikelia medį
Rašyti komentarą
Komentarai (8)

Vidmantas Burba

Nuostabus pomegis,puikus darbai...Aš sužavetas...

zmogus jiems 0

o galetu zmogu prikelti,bet....postsovietine antihumanine medicina vyrauja.

Anonimas

Visuomet žavėjausi kas yra padaryta iš medienos tai palaima mano širdžiai,tėvelis drožynėdavo įvairias dėžutes,riešutams spaustintuvą labai nedideli tie darbeliai buvo.Labai žaviuosi daktaro dirbiniais,linkiu toliau džiūginti žmones ir nepamiršti savo ligonių.SĖKMĖS
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS