Jo valia Latvijoje gali atsirasti Paryžius ir Berlynas. Jis sugalvoja, kaip atrodys viduramžiška pilis, kurioje dokumentinio serialo režisierius galės atkurti istorinius įvykius. Jo galvoje skraido užsienietiški vampyrai, o kartais iš miškų glūdumos atsiveria lietuviški jausmai. "Dailininkas savo darbą baigia kino aikštelėje, o rezultato kartais laukia keletą metų", – sako kino dailininkas Algirdas Garbačiauskas.

Su didžiuliais kino projektais užsienyje dirbantis menininkas rugsėjo 24-ąją grįš į praeitį – "Kvėpavimas į marmurą" premjera jam primins, kas vyko šio filmo kino aikštelėje. Netrukus kino teatruose pasirodysianti juosta pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis...

– Kokius prisiminimus jums paliko filmo "Kvėpavimas į marmurą" filmavimai?

– Dailininko darbas filme baigiasi, kai baigiasi reikalai filmavimo aikštelėje. Tuo metu, kai juosta keliauja savo kelią iki kino ekranų, jau būni paskendęs kituose darbuose. Filmo premjeroje tarsi grįžti į praeitį, kurią tuo metu visiškai išgyvenai. Su filmo režisiere Giedre Beinoriūte susitikome, kai ji filmavo "Balkoną". "Kvėpavime į marmurą" susirinko ta pati "Balkono" kūrybinė grupė – režisierė G.Beinoriūtė, kino operatorius, šviesios atminties Andrius Kemežys ir aš. Tai buvo puikus, įdomus, geras laikas. Darbai išsitęsė per tris etapus, dirbome skirtingais metų laikais, – labai ilgai, juk užsieniečiai paprastai filmuoja vienu ypu.

– Ar jums filmo istorija pasirodė artima?

– Visiškai ne! Kai gavau scenarijų, filmo medžiaga man atrodė kiek keista, nekinematografinė. Bet kodėl ne? Paprasta, kasdienė buitis filme turėjo paryškinti istoriją ir charakterius. Abu su A.Kemežiu bėgome nuo harmonijos, spalvų dermės. To prašė ir režisierė, o ir aš pats gal buvau kiek pavargęs nuo skandinaviško minimalizmo – prieš "Kvėpavimą į marmurą" dirbau suomių filmo "Akušerė" ir suomių TV serialo "Pasienio miestas" dekoracijų dailininku.

Kadras iš filmo

– Jūs dirbate ir filmų, ir dekoracijų dailininku. Kuo kine skiriasi šios dvi profesijos?

– Tai dvi skirtingos karjeros ir atsakomybės. Vilniaus dailės akademijoje mokiausi skulptūros. Iki 2000-ųjų kūriau savo darbus, tradicinė skulptūra senokai manęs nedomino. Išgyventi iš savos kūrybos buvo sunku, kartą kolega pakvietė padirbėti kine. Amerikiečių filmui "Attila" turėjome drožti antikines skulptūras. Taip papuoliau į filmavimo aikštelę ir... pasilikau kine. Jau beveik dvidešimt metų gyvenu iš kino, jokių kitų darbų neturiu, nesiblaškau.

– Daugeliui sunku suprasti, ką veikia kino dailininkas. Kokios režisieriaus atsakomybės – aišku, o ką daro kino dailininkas?

– Už viską, ką matote kadre, išskyrus aktorius, yra atsakingas dailininkas, jis režisieriui padeda įgyvendinti sumanymus. Kine vaizdai turi būti tikroviški, įtikinami, tokie, kad žiūrovas nesuprastų, ar dekoracijos pastatytos, ar ne. Mes keičiame erdvę – butus, gatves, miestus, netgi kraštovaizdžius.

Kai gavau scenarijų, filmo medžiaga man atrodė kiek keista, nekinematografinė. Bet kodėl ne?

– Tarsi kokie magai...

– Jokio stebuklo čia nėra, tik daug darbo. Kino šiandien daug statoma, taigi, dekoracijoms skiriamas didžiulis dėmesys. Smagu, kai jos atsiranda ir išnyksta kine, o ne realiame gyvenime.

– Į Vilnių grįžtate iš Rygos, kur dirbate tarptautiniuose projektuose – nufilmavote vokiečių istorinį televizijos serialą, dabar dirbate filme apie vampyrus, kurį filmuoja "Netflix" kino filmų platforma. Ką reiškia dirbti lietuviško ir užsienietiško filmo aikštelėje?

– Skirtumas – didžiulis. Užsieniečiai atvyksta su penkiais, dešimt kartų didesniais biudžetais. Niekas nebeskirsto – kinas plačiajam ekranui ir televizijai. Dabar plačiaformačiai turi mažiau pinigų nei serialai. Lietuviškų filmų biudžetas – minimalus, o tai reikalauja kūrybiškumo, lankstaus požiūrio, paramos. Lietuviškam kinui žmonės daro daug nuolaidų, dažnai nemokamai įsileidžia į savo erdves, tačiau žmonėms už darbą vis dėlto reikia mokėti.

– Jūsų darbai skirtingi. Juk viena yra sukurti aplinką kasdienybės istorijai, o visai kas kita – istoriniam serialui, kur būtina tiksliai atspindėti laikotarpį...

– Kiekvienam filmui būtina ruoštis ir pasiruošimo laikas yra ilgas – susipažįsti su scenarijumi, ieškai literatūros apie laikotarpį, aiškiniesi istorijos momentus, bendrauji su režisieriumi, ieškai vietovių, eskizuoji, projektuoji, statai ir tik tada pradedi darbą kino aikštelėje. Filmo medžiaga diktuoja, ko ieškoti ir kuo domėtis. Filmavome 1926-ųjų Berlyną, 1774-ųjų Paryžių, kūrėme Kelno viduramžių gatves.

Dekoracijų projektavimas užima daug laiko. Dekoracijų statybos kartais trunka tris keturis mėnesius, o jas parengti – apstatyti baldais, daiktais – tenka ir per naktį. Filmo dailininkui reikia pasirūpinti ir transportu, ir gyvuliais, ir augmenija. Šitame darbe – vienas lauke ne karys, tai – komandinis darbas.

– Jums teko dirbti su pasaulyje garsiais aktoriais. Kaip jie bendrauja?

– Teko susitikti su nemažai žinomų aktorių: su seru Benu Kingsley, Woody Harrelsonu, Emilly Mortimer, Martinu Frymanu, visų ir neišvardysiu. Žinau viena – kuo garsesnis aktorius, tuo jis yra paprastesnis žmogus, visiškai atsiduodantis savo darbui.

Filmo "Balkonas" režisierės Giedrės Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas "Kvėpavimas į marmurą" Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 d.

KAS: Filmo "Balkonas" režisierės Giedrės Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas "Kvėpavimas į marmurą".

KUR: Lietuvos kino teatruose.

KADA: Nuo rugsėjo 28 d.