KĄ LABIAU GIRIA TURKAI: SAVO PREKES AR BESISVEČIUOJANČIAS ŠVIESIAPLAUKES LIETUVES?

Turkijoje poilsiaujantys lietuviai įsitikina, kad šioje šalyje su prekeiviais tiesiog būtina derėtis, jei nenori gerokai permokėti už pageidaujamą daiktą. O šviesiaplaukės lietuvės per savaitę atostogų iš vietinių vyrų išgirsta daugybę komplimentų ir net labai patinkančią frazę „aš tave myliu“.

Nereikia skubėti pirkti

Pirkti Turkijoje reikia atsargiai, neskubėti, nes prekeiviai  iš pradžių dažniausiai pasako visai nerealią, smarkiai padidintą prekės kainą. Lietuvoje prekybos vietose, kur kainos nėra griežtai fiksuotos,  žmonės taip pat  derasi. Tačiau nuolaida bus labiau simbolinė, nes pardavėjai nebando įbrukti  prekių už neadekvačią kainą.

Gražaus kurorto Alanijos parduotuvėse kainų ant prekių dažniausiai nėra. Pardavėjai jas pasako žvilgterėję į pirkėją ir įvertinę jo kilmę, nuovokumą  bei perkamąją galią.

Nedidelės parduotuvės Atatiurko gatvėje, kurioje dauguma prekių – suvenyrai, pardavėjas iš pradžių iš mūsų norėjo nuplėšti dvigubai brangiau nei vėliau pardavė. Tačiau ir taip jam už patikusius suvenyrinius puodelius gerokai permokėjome, nes norėjosi parsivežti suvenyrų, o laiko jiems ieškoti jau nebuvo likę.  Jaunas vaikinas, kalbantis rusiškai, už puodelius su užrašu „Alanija“ prašė net 12 eurų. Nusistebėjus tokia kaina ir paklausus, kodėl taip brangiai nori parduoti, turkas nesutriko: „Jie rankų darbo, todėl ir brangesni už kitus“.

Vis dėlto galiausiai puodelius jis pardavė dvigubai pigiau – po 6 eurus.  Pasirodo, tokių puodelių galima buvo įsigyti po 3 eurus. Tuo įsitikinome, kai važiuodami iš Alanijos į Antaliją sustojome prie pakelės parduotuvės. Joje lygiai tokius pat puodelius, tik ne mėlynos, o geltonos spalvos, įsigijome po 3 eurus.

Moteriai pasiūlė patylėti

Minėtas pardavėjas nepasižymėjo mandagumu. Jo parduotuvėlėje suvenyrus rinkosi ir grupelė lietuvių. Viena pora svarstė, kurią prekę geriau pirkti. Tai pastebėjęs pardavėjęs sušuko: „Moterie, patylėk, kai šeimininkas (vyras. – aut. past.) kalba“.

Tuo metu, kai viešėjome Alanijoje, pinigų keityklos už 1 eurą davė 6 Turkijos liras. Tačiau jei už prekes norėdavai atsiskaityti liromis, prekeiviai paskaičiuodavo visai kitokiu, kur kas blogesniu kursu. 

Kitoje parduotuvėje vyras, šiek tiek kalbantis ir lietuviškai, už rankšluosčius su užrašu „Alanija“ norėjo gauti 12 eurų. Pasakėme, kad  viešbutyje, kuriame buvome apsistoję, jie kainuoja pigiau. Pardavėjas ilgai aiškino apie puikią medžiagos kokybę, bet galiausiai rankšluosčius pardavė po 7,5 euro.

Nors drabužių pirkti neketinome, tačiau iš smalsumo užsukome ir į drabužių parduotuvę. Tuojau pat prisistatė jaunas pardavėjas ir energingai ėmė siūlyti bei girti prekes. Specialiai paklausinėjome kainų, kad galėtume palyginti, kiek už daiktą prašoma iš pradžių ir už kiek jis realiai parduodamas. Pradėjus derėtis, prekės kaina sumažėdavo apie 30-35 procentus, o kai ir tada nepirkome, vyras sušuko: „Tai kiek duodate?“.

Tik vienoje aplankytoje parduotuvėje, kurioje kainos buvo fiksuotos, vyresnio amžiaus pardavėjas,  nekalbantis jokia užsienio kalba, ramiai sėdėjo prie prekystalio ir nieko nesiūlė. Gal todėl, kad kalbėjo tik turkiškai.

Noriu mėgautis gyvenimu. Vesiu, kai sukaks 50 metų.

Šviesiaplaukėms – išskirtinis dėmesys

Viešbutyje, kuriame gyvenome, tuo metu buvo apsistoję daugiausia pagyvenę  žmonės. Vidutinio amžiaus ir šiek tiek jaunesnių moterų viešbutyje gyveno nedaug. Kai jos ateidavo į prie baseino esantį barą, jauni barmenai atgydavo. Turkai kalbindavo ruses ir lietuves, vis siūlydavo joms išgerti. Su dviem taurelės nevengiančiomis maždaug 35 metų rusėmis barmenai apsikeitė telefonų numeriais, dažnai sėdėdavo kartu, juokaudavo, sakydavo joms komplimentus. Šviesiaplaukės rusės atrodė labai laimingos, girdėdamos bent 10 metų jaunesnių turkų meilius žodelius. Tačiau turkai tai pat meiliai bendravo ne tik su jomis.

Su vienu itin su visais bendraujančiu barmenu pasikalbėjome. Mustafa prisistatęs jaunas vyras teigė, kad šiame viešbutyje dažniausiai apsigyvena rusai, vokiečiai, lietuviai. „Iš viešbutyje apsistojusių svečių daugiausia geria vokiečiai“, - tvirtino jis.

Mustafa truputį moka angliškai, vokiškai ir rusiškai. Jei su svečiais jis nori pasikalbėti daugiau, naudojasi mobiliajame telefone esančia programėle, kurios pagalba išsiverčia iš nesuprantamos kalbos į turkų ir atvirkščiai.

Atsisveikinimui – gėlytė

Mustafa teigė, kad jam 31-eri metai, nors vėliau paaiškėjo, kad yra net septyneriais metais jaunesnis. Vyras tikriausiai nenorėjo pasakyti tikro savo amžiaus, nes nuolat žarstė komplimentus į barą užsukdavusiai už jį dvigubai  vyresnei lietuvei. „Aš tave myliu“, - rusiškai kartodavo barmenas.

Paklaustas, ar yra vedęs, ar turi brolių ir seserų, Mustafa,  atsakė:  „Esu viengungis, tėvas visus pinigus man paliko.  Noriu mėgautis gyvenimu. Vesiu, kai sukaks 50 metų.  Žadu vesti tik vieną kartą“. Nežinia, rimtai jis kalbėjo, ar juokaudamas.

Teko matyti, kaip Mustafa viešbučio vestibiulyje atsisveikino su namo išvykstančia lietuve, kuriai nuolat žarstė komplimentus. Jis atnešė mažytę gėlytę ir įteikęs ją ištarė: „Mustafa – džentelmenas“.