SKIRTINGOS ŠIRDYS IR VIENA MEILĖ IZRAELIUI (DU PASAKOJIMAI APIE ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ)

"Žinok, ne veltui vadina Pažadėtąja žeme", – atrašiau draugei, jau antrą viešnagės Izraelyje dieną paklaususiai, kaip man sekasi. Dešimties dienų kelionei nespėjus įpusėti, jau domėjausi skrydžių kainomis – tvirtai žinojau, kad norėsiu čia sugrįžti, ir greitai. O štai bėgant paskutinėms kelionės valandoms ir naujiems draugams iš Izraelio klausiant, kokį įspūdį paliko šalis, šiek tiek ašarojančiomis akimis prisipažinau: "Žinojau, kad patiks, bet nė neįsivaizdavau, kad šitaip."

Apglėbia ramybė

Apie jaunimui siūlomą galimybę nemokamai pamatyti Izraelį sužinojau atsitiktinai – per feisbuką. Pasirodo, jei turi žydiškų šaknų ir esi 18–26 metų, gali pasinaudoti tuo, ką žydai vadina prigimtine teise ("Taglit-Birthright Israel"), ir užmegzti ryšį su šia šalimi. Kadangi svajojau pamatyti čia apsilankiusių bičiulių komplimentais apipiltą kraštą, o 26-asis gimtadienis negailestingai artėjo, rudenį susisiekiau su mergina, atsakinga už "Taglit" grupių iš Lietuvos kuravimą. Kovo 12-osios naktį Vilniaus oro uoste jau dairiausi kompanijos, su kuria praleisiu kone įsimintiniausias gyvenimo atostogas.

Laukimo salėje susipažinau su dvidešimčia jaunų žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, kai kurie jų dėl šios kelionės atvyko iš Olandijos, Didžiosios Britanijos. Šiek tiek nerimavau, kad bus sunku susikalbėti, bet mano laužyta rusų kalba (ją po mokyklos buvau primiršusi) su angliškų frazių intarpais buvo gana aiški bendražygiams. Lėktuvui nusileidus Tel Avivo Ben Guriono oro uoste, prie mūsų prisijungė dar tiek pat būsimų kelionės draugų, atskridusių iš Sankt Peterburgo, o vėliau, trečiąją kelionės dieną, – dar šeši izraeliečiai.

Nuo pirmųjų akimirkų, vos įkvėpus šilto aksominio izraelietiško oro, aplankė kažkoks nepaaiškinamas ramybės jausmas. Čia niekas niekur neskuba, žmonių nedaug ir turistų lankomose vietose. Netikėta, tačiau net prie Raudų sienos lankytojų koncentracija ne didesnė nei saulėtą šeštadienio vakarą Kauno senamiestyje. Mums, Šiaurės ir Rytų europiečiams, keistoka įprastą bruzdesį pakeisti šitokia "shanti" (taika, ramybė – sanskrit.) filosofija.

Kitas maloniai nustebinęs skirtumas – izraeliečių draugiškumas. Čia visiškai normalu, jei vietiniai, pamatę grupę kitataučių, prieina pasiteirauti, iš kur pastarieji atvyko, ką mano apie jų šalį, ir paprasčiausiai pasidomi, kaip sekasi.

Pritaikyta jaunimui

Kelionės maršrutas ir programa – galima sakyti, idealiai pritaikyti jauniems žmonėms. Startavome nuo šiaurinės Izraelio dalies ir leidomės link pietų. Tarp veiklų – ne tik istorinių vietų, tokių kaip Raudų siena ar Masada, lankymas, ne tik vizitai į muziejus ir memorialus – pradedant kontroversiškojo ministro pirmininko Menachemo Begino paveldo muziejumi, baigiant memorialu holokausto aukoms – Jad Vašem. Dar turėjome ir galimybę pasijusti ne turistais bei patirti kasdienio gyvenimo Izraelyje skonį.

Turėjome keletą vakarų pasimėgauti Tel Avivo ir Jeruzalės naktiniu gyvenimu, ėjome į turbūt didžiausią įspūdį palikusį spektaklį (jo aktoriai – žmonės, turintys regos ir / ar klausos negalią), pramogavome viename moderniausių pabėgimo kambarių, vaikščiojome po maisto turgų Jeruzalės centre,  kvapų ir spalvų diapazonu primenantį veikiau natiurmortą, o ne vietą, kur kasdien gali prisipirkti produktų vakarienei. Nors kiekvieno "Taglit" programa šiek tiek keičiasi, jų visų tikslas – jaunoms akims atskleisti kuo daugiasluoksniškesnį Izraelį.

Neslėpsiu, pasitaikė dienų, kai norėjosi pamiegoti pora valandų ilgiau, tačiau programos intensyvumas ir įsipareigojimas grupei turėjo didžiulį pranašumą – nemanau, kad yra daug keliautojų, per dešimt dienų sugebančių pamatyti šitiek daug šalies.

Daugiau nei kelionė

Mane Izraelyje turbūt labiausiai pakerėjo kontrastai. Kelios valandos automobilyje skiria dangoraižiais subadytą Tel Avivo dangų ir klajoklių beduinų gyvenvietes. Visai nedideliu atstumu – itin religingas Cfato miestelis, kurio gyventojai nuoširdžiai laukia Mesijo pasirodymo, ir universitetai, auginantys naująją inžinierių, kuriančių Izraelį garsinančius technologijos stebuklus, kartą. Jau nekalbant apie klimato skirtumus – rytą dar sukiesi į megztinį dėl žvarbos, o štai vakare kažkur vidury dykumos lepiniesi šiluma ir kartu su naujais draugais dainomis pritari gitaros skambesiui.

Nesu ta keliautoja, kuriai patinka didelėmis grupėmis tyrinėti naujas vietas pagal iš anksto suplanuotą tvarkaraštį, tačiau džiaugiuosi pasinaudojusi "Taglit" galimybe. Tai kur kas daugiau negu kelionė. Vargu ar per devyniolika "Taglit" kelionių metų pasitaikė tokia, per kurią neužsimegztų kilometrų nepaisančios ilgametės draugystės. Vargu ar atsirado bent vienas, kurio širdies nesušildė prisilietimas prie Izraelio.

Pačią pirmąją dieną, kai klausėmės būsimo nuotykio plano ir trumpos šių prigimtinės teisės kelionių istorijos, buvome perspėti: "Taglit" sumanytojai nesiekia žydiško kraujo turintį jaunimą atvilioti čia apsigyventi, jie suteikia progą jaunimui užmegzti ryšį su Izraeliu ir jo žmonėmis, taip pat ir vieniems su kitais, siekiant sustiprinti žydų bendruomenes, kultūros tęstinumą. Ir kai gerai pagalvoji, idealiau šio noro išpildyti turbūt neįmanoma.

Vis dėlto, laukdama laipinimo į namo skraidinsiantį lėktuvą, ėmiau galvoti, kad Lietuvai, susiduriančiai su šitokia emigracijos problema ir jau turinčiai kartą svetur užaugusių tautiečių, būtų pravartu imti pavyzdį iš šios žydų iniciatyvos. Juk galimybė pamatyti Lietuvą iš čia kilusiam jaunimui meilę mūsų kraštui įžiebtų kur kas efektyviau nei tautiniai kostiumai.

Nustojo skaičiuoti viešnages

Grįždama iš savosios kelionės prasilenkiau su kauniete Vilma Laukaitiene, kurią Izraelis pakerėjo taip, kad po dvidešimtosios kelionės į šią šalį savo viešnages tiesiog nustojo skaičiuoti.

"Nuo vaikystės norėjau pamatyti Izraelį. Pirmąkart nukeliavau prieš dešimt metų, 2008-aisiais. Tuomet buvo organizuojama kelionė Jordanija–Izraelis, – pažintį su šalimi prisimena keliones organizuoti padedanti moteris. – Beje, tai puikus maršrutas, kadangi pagal Bibliją būtent taip tautą vedė pranašas, iš Jordanijos rodė, kur yra Pažadėtoji Žemė. Grįžusi ėmiau galvoti, kaip šią kelionę padaryti prieinamesnę kuo daugiau žmonių."

Nuo to laiko Vilma dešimtis kartų įvairiais maršrutais vyko su skirtingo dydžio keliautojų grupėmis. Paskutinė grupė buvo ypatinga – didžioji jos dalis mokosi ivrito kalbos, tad jiems buvo svarbu ne tik pamatyti šalį, bet ir pasitikrinti kalbėjimo įgūdžius. Kitas išskirtinumas, kad kelionė vyko Pesacho metu.

"Kai Izraelyje pasirodo pirmieji pavasario ženklai, visa šalis ima šurmuliuoti švarindamasi. Kiekviena šeimininkė tol šveičia visus savo virtuvės kampelius, kol namuose nelieka nė vieno trupinėlio. Toks švarinimasis ir yra ženklas, kad artėja Pesachas – svarbiausia žydų pavasario šventė, kitaip dar vadinama Neraugintos duonos švente. Pesacho simbolis yra nekildintos tešlos macai, vienintelis kvietinis produktas, kurį leidžiama valgyti visas septynias šventės dienas", – pasakoja Izraelio tradicijas išmananti keliautoja.

Abipusė meilė

Vilmos buriamos kelionių grupės – vyresnio amžiaus žmonės: "Jauniausia šios grupės dalyvė buvo 52-ejų, vyriausia – virš septyniasdešimties." Keliautojams pavyko apžiūrėti ne tik didžiąją dalį Izraelio, bet ir Jordaniją. Atskridus iš Kauno į Eilatą, jie vyko į Jordaniją (aplankė Petrą ir Nebo kalną), vėliau grįžo į Eilatą, iš čia vyko į Jeruzalę, vėliau – Betliejų, Haifą, drūzų miestelį… Nors aplankytų vietų – daugybė, kelionės organizatorė tikina, kad ši šalis gali pasiūlyti dar daugiau: "Nerealu atvažiavus į Izraelį dešimčiai dienų spėti pamatyti viską."

Išgirdusi klausimą, kuo Izraelis šitaip žavi, kad net ir pabuvojus čia dvidešimt kartų, vis norisi grįžti, V.Laukaitienė atsako klausimu: "O kuo gali nežavėti? Mane traukia viskas – šios šalies gamta, žmonės, istorija, tradicijos, pagarba žmogui ir atminčiai. O kur dar gydomosios vandens ir oro savybės, kosmetika! Ten žmonės tikrai pagyja nuo įvairių ligų ne tik todėl, kad žemė – šventa, bet ir dėl septynių klimatinių juostų, Negyvosios jūros ypatumų."

Vilmai įsiminė Tel Avive matyti šezlongai: ant vieno jų užrašyta "Aš myliu Tel Avivą", ant kito – "Tel Avivas myli mane". "Patys izraeliečiai mėgsta sakyti: jei tu myli Izraelį, jis irgi myli tave", – šypsosi Izraelio pakerėta moteris, kaskart čia svetingai sutinkama.

Šiek tiek apie "Birthright Israel Foundation"

• Šio fondo rengiamų kelionių tikslas – suteikti jauniems žydų tautybės asmenims galimybę pažinti Izraelį, užmegzti ryšį su šalimi ir jos žmonėmis, stiprinti žydų bendruomenes, žydų kultūros tęstinumą. Kelionės vyksta nuo 1999-ųjų.

• Idėja dovanoti galimybę pamatyti Izraelį jauniems žydams iš viso pasaulio kilo grupei filantropų, vadovaujamų Charleso Bronfmano ir Michaelo Steinhardto.

• Lėšos, skirtos kelionėms, į fondą surenkamos iš įvairių šaltinių – iš dalies prisideda Izraelio valstybė, įvairūs filantropai, fondai, praeityje su Taglit Izraelį aplankę jaunuoliai, jų tėvai ar kiti fiziniai asmenys. Nemokamos kelionės vertė vienam asmeniui – 3 000 JAV dolerių.

• Į "Taglit" kelionę gali vykti jaunimas nuo 18 iki 26 metų, turintis žydiškų šaknų.

• Per veiklos metus Izraelį su "Birthright Israel Foundation" aplankė daugiau negu 600 tūkst. jaunų žmonių iš 67 pasaulio valstybių.