V. UŠACKAS: MES VISI TURIME TAS PAČIAS ŠAKNIS

Lietuvos šimtmečio dainų šventė "Vardan tos..." – puiki proga dar kartą pakalbėti apie lietuvybę. Rengėjų duomenimis, didžiausias Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginys subūrė 36 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir per 1,6 tūkst. pasaulio lietuvių iš penkiolikos šalių.

Apie pasaulio lietuvius ir Lietuvą pasaulyje "Kauno dienos" pokalbis su Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktoriumi, buvusiu užsienio reikalų ministru, buvusiu Lietuvos ambasadoriumi JAV, Didžiojoje Britanijoje, ES ambasadoriumi Rusijoje Vygaudu Ušacku.

– Dainų šventė vadinama reiškiniu, kuris jungia viso pasaulio lietuvius.

– Manau, kad atvyko daugiau nei 1,6 tūkst. pasaulio lietuvių, nes ši mūsų bendruomenė labai didelė, galinga ir vieninga. Ta vienybė buvo istoriškai įrodyta. Be to, dainų šventės vyksta ne tik Vilniuje. Jos rengiamos ir Čikagoje, ir kituose Šiaurės Amerikos kraštuose. Man teko garbė pačiam dalyvauti keliose dainų ir šokių šventėse JAV. Daina, šokis ir lietuviškos tradicijos suvienija. Būdamas ambasadoriumi Amerikoje turėjau progos įsitikinti, kaip ten branginamas lietuviškas žodis, tradicijos, istorija. Tikrai yra ko pasimokyti.

– Kiek svarbūs Lietuvai pasaulio lietuviai?

– Tai mūsų broliai ir sesės. Tai mūsų šeimos dalis, kuri dėl įvairiausių istorinių ar šeimyninių aplinkybių atsidūrė skirtinguose pasaulio kraštuose. Pirmiausia – istoriškai jie atliko labai didelį vaidmenį. Dar tada, kai gyvenome už geležinės užkardos, pasaulio lietuviai, ypač Amerikos lietuviai, padarė didelį indėlį, kad Baltijos valstybių, Lietuvos nepriklausomybės byla būtų išlaikyta ir kad nebūtų pripažinta sovietinė okupacija.

Gyvenant laisvoje Lietuvoje ir laisvame pasaulyje drįsčiau siūlyti neskirstyti į juos ir į mus. Mes visi esame lietuviai, turime tas pačias šaknis, tą patį kamieną.

Jau vėliau, atkuriant nepriklausomybę, Lietuvai stojant į NATO JAV lietuvių lobistinė veikla buvo svarbiausias veiksnys, kuris padėjo pasiekti vieną svarbiausių pasiekimų, kad 2004 m. Lietuva įstotų į NATO. JAV Senatas tada 96 balsais pritarė suteikti galingiausios pasaulio valstybės saugumo garantijas Lietuvos Respublikai.

Savo teritorija Lietuvos valstybė nedidelė, o pagal gyventojų skaičių apgailėtinai smarkiai sumažėjusi, tačiau mūsų jėga ir galia atsispindi draugų tinkle. Visada vadovaujuosi tokia aksioma ir tokiu principu – užmegzti ryšius su kuo daugiau draugų. Mūsų jėga pasireiškia ne karių skaičiumi, nors tai taip pat labai svarbu, bet draugų skaičiumi, kuriais galime pasikliauti, per kuriuos galime veikti, kurių dėka galime reikšti Lietuvos nacionalinius interesus – ar ekonomikos srityje pritraukiant investicijas, ieškant naujų rinkų, ar užsitikrinant saugumo garantijas. Čia pasaulio lietuvių vaidmuo, o jų gali būti net kokie 5 mln., santykių palaikymas, dainų ir šokių šventės, kaip simbolinio susibūrimo prasmė, yra be galo svarbi. Tai įgalina Lietuvą būti išgirstai, pamatytai.

– Daugybė lietuvių kilmės ir iš mūsų šalies kilusių asmenų padarė sėkmingą karjerą, pelnė tarptautinį pripažinimą. Šiandienos politikai užsimena, kad save su Lietuva siejantys profesionalai esą konkrečia veikla galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Ar tai realu?

– Tai vyksta jau ir dabar. Netgi žiūrint istoriškai – kas pirmieji atvežė moderniąsias technologijas į Lietuvą? Šviesios atminties Amerikos lietuvis verslininkas Juozas Kazickas atvedė į Lietuvą telekomunikacijos bendrovę. Pažįstu ne vieną iš Amerikos bei Europos į Lietuvą grįžusį ir įkūrusį savo verslą.

Visuomeninių judėjimų "Globali Lietuva", "Versli Lietuva", "Investuok Lietuvoje" indėlis taip pat be galo svarbus. Kai buvau ambasadoriumi JAV dar 2004 m. surengėme pirmąjį JAV lietuvių ekonomikos forumą Vilniuje, kurio tikslas buvo sudominti Amerikos lietuvius. Buvo įkurta Amerikos lietuvių ekonominio vystymo tarybą. Stengiausi pritraukti iškilius JAV lietuvius, sukūrusius verslą, kad jie taptų mūsų ambasadoriais skleidžiant žinią apie verslo galimybes Lietuvoje. Man džiugu, kad ši taryba iki šiol veikia, plečiasi garbės konsulų ratas. Tai stiprus ginklas siekiant padaryti Lietuvą įtakingesnę ir galingesnę.

– Kai sakoma "pasaulio lietuviai", visada smalsu išgirsti tokį lyg atvirkštinį vertinimą – Lietuva pasaulyje. Gal pratęstumėte?

– Kiekvienas lietuvis yra Lietuvos ambasadorius. Visada sakau, kad ne tik oficialios institucijos, ambasados, o kiekvienas lietuvis, bendraudamas su užsieniu, kuria Lietuvos įvaizdį – kaip bendrauji, elgiesi, ką kalbi apie savo šalį. Pagal tai užsieniečiai susidaro įspūdį apie lietuvius ir jų valstybę.

– 2019 m. paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Tuo esą siekiama inicijuoti glaudesnį užsienio lietuvių ir Lietuvos gyventojų bendradarbiavimą. Kaip manote, kuriems šio bendradarbiavimo labiau reikėtų: ar Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, ar pasaulyje išsibarsčiusiems?

– Gyvenant laisvoje Lietuvoje ir laisvame pasaulyje drįsčiau siūlyti neskirstyti į juos ir į mus. Mes visi esame lietuviai, turime tas pačias šaknis, tą patį kamieną, turime tą patį tautiškumo geną, laiminčios, pergalingos Lietuvos geną. Nepriklausomai nuo įvairiausių praradimų, kurie įvyko per pastaruosius 100 metų – valstybės praradimas, Vilnijos krašto praradimas, nepriklausomybės praradimas, trėmimai, partizanų aukos – mes sugebėjome įrodyti, kad galime atsitiesti, kad esame laiminti tauta, parodžiusi vienybę, susitelkusi petys petin. Mes galime sukurti stebuklus, savo valstybingumą. Nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, kaip save asocijuoji, kai vertini sąsajas su lietuvybe ir, manau, kad mums visiems tai yra svarbu. Kiekvienam lietuviui svarbi Lietuva.

– Kokius konkrečius, jūsų manymu, darbus reikėtų nuveikti, kurie išties rodytų rūpinimąsi tiek užsienyje gyvenančiais tėvynainiais, tiek nusprendusiais grįžti į Lietuvą?

– Valstybė turi daryti tai, kas apima supratimo ir galimybių ribas. Pirmiausia turėtume teikti metodinę paramą švietimo srityje. Šeštadienio, sekmadienio mokyklėlė yra pavyzdinis lietuvybės išlaikymas, kad jaunajai kartai būtų perteikta lietuviška raidė, rašyba, lietuviškos tradicijos, istorija. Bet jei nebus iniciatyvos, asmeninio suinteresuotumo, tai valstybė visko nepadarys ir neturi daryti.

Dar ir dabar bendrauju su Didžiojoje Britanijoje įsikūrusiais jaunosios kartos atstovais. Jiems primenu dipukų pavyzdį, kurie karo metu buvo priversti palikti Lietuvą. Tada apie 100 tūkst. lietuvių persikėlė į Ameriką. Kas jiems padėjo? Kas jiems padėjo statyti bažnyčias, kurti lietuviškas mokyklas ir lietuvių bendruomenių centrus? Niekas. Nebuvo nei Amerikos lietuvių paramos, nei Lietuvos, nei ES paramos. Nežiūrėkime kitur, žiūrėkime į save ir rodykime savo sąmoningumą, pilietiškumą, patriotiškumą. Jei jau esame likimo nublokšti ir pasirinkome gyventi kitur, tai patys būkime atsakingi ir parodykime iniciatyvą susiburti išlaikyti lietuvybę. Mažiau tikėkimės valstybės paramos, daugiau patys rodykime savo pilietiškumą ir iniciatyvą.

– "Lietuvai reikalingi Lietuvos piliečiai – sujunkime Lietuvą, nesvarbu, kur jie gyventų" – tokios ir panašios citatos girdimos ne vienus metus. Ką manote apie referendumą dėl dvigubos pilietybės?

– Mano nuomone, tai per ilgai delsiama. Žinau, kad yra nuogąstaujančių, žinau, kad yra labai už pasisakančių žmonių, yra abejojančių. Aš manau, kad pripažįstant dabartines realijas, esame laisva Lietuva atvirame pasaulyje, mums yra brangus kiekvienas ryšys su kiekvienu lietuviu. Mums reikalinga išlaikyti pilietinį ryšį su visais lietuviais, kurie vienomis ar kitomis aplinkybėmis atsidūrė kituose kraštuose ir, kad kitos pilietybės įsigijimas neturėtų nutraukti pilietybės ryšio su tais Lietuvos vaikais, kurie turi į tai teisę.