Belovežo giria – Lietuvos? | kl.lt

BELOVEŽO GIRIA – LIETUVOS?

Pasitinkant Lietuvos valstybės šimtmetį, iš užmaršties ėmė rastis mūsų šalies valstybingumo pradžią liudijantys dokumentai. Klaipėdietis kolekcininkas Šarūnas Toliušis išsaugojo unikalų 1918-ųjų raštą, kuris patvirtina, jog po Pirmojo pasaulinio karo legendinę Belovežo girią "su visu joje esančiu turtu" valdė Lietuvos Respublika.

Neabejoja autentiškumu

Vasario 16-osios akto originalo atradimas – ne vienintelė sensacija, laukiant Lietuvos valstybės jubiliejaus.

Klaipėdietis kolekcininkas Š.Toliušis išsaugojo dokumentą, kuris liudija, jog garsioji Belovežo giria, kurios dalį šiandien valdo Baltarusija, o dalį – Lenkija, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, formaliai priklausė Lietuvos Respublikai.

Bent jau taip manė tuometė šalies valdžia.

"Ne itin daug žinau, tačiau šį dokumento originalą, kurio autentiškumu neabejoju, mano tėvui, kuris irgi buvo miškininkas, atidavė urėdas Zbignevas Vidugiris. Jis ir buvo 1918 m. įgaliotas priimti Belovežo miškų ūkio valdybą. Mano tėvukas kolekcionavo to laikotarpio spaudą, turbūt todėl praėjus kiek metų šitą įgaliojimą Z.Vidugiris jam ir atidavė. Taip ir gulėjo jis pas mano tėvą, vėliau pas mane beveik šimtą metų. Prieš keletą mėnesių aptikau jį tvarkydamas savo archyvus", – pasakojo klaipėdietis.

Š.Toliušis mano, kad dokumentas vertas istorikų dėmesio vien jau todėl, kad mes apie tai, jog Belovežo giria po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Lietuvai, nieko nežinome.

O čia – pats tikriausias įrodymas, liudijantis jaunos valstybės valdžios ambicijas, jog Lietuvos teritorija ilgainiui apims ir legendinę sengirę.

Įgaliojimas urėdui Z.Vidugiriui

Po 1918-ųjų vasario 16 d. buvo praėję 10 mėnesių.

Lietuvos Respublikoje sudygę pirmieji valstybingumo daigai.

Suformuota vyriausybė, ministerijos aktyviai tvarkė šalies ūkį.

To įrodymas 1918 m. gruodžio 9 d. Žemės, miškų ūkio ir valstybės turtų ministerijos raštas-įgaliojimas Nr. 22B. Dokumentas liudija neįtikėtiną dalyką – Belovežo giria priklausė Lietuvai.

"Ponas Z.Vidugiris yra įgaliojamas iš Vokietijos okupacinės valdžios priimti Belovežo miškų ūkio valdybą: buvusius Belovežo miškų ūkio inspekcijos Reicho ir kaizerio miškus, vyriausybės padovanotus miškus, žemės ūkio banko miškus kartu su visais tuose miškuose esančiais žemės sklypais, pastatais, fabrikais su visais jų įrenginiais, skirtais miškų eksploatavimui, visu gyvu bei negyvu inventoriumi ir iškirsta mediena. Be to, ponas Z.Vidugiris yra įgaliojamas perimti ir saugoti minėtame rajone esančius pirmenybinius bei privačius miškus, kurie, nesant jų savininkų, atiteko Vokietijos okupacinei valdžiai. Įgaliotiniam ponui Z.Vidugiriui leidžiama įrengti miškų ūkio valdybą ir krašto gyventojams pardavinėti kertamą medieną pagal centrinės miškų ūkio valdybos instrukciją. Vietinių institucijų prašoma padėti ponui Z.Vidugiriui dirbant jo darbą", – parašyta šiame įgaliojime.

Įgaliojimas atspausdintas vokiškai, jį pasirašė tuometės Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministras Juozas Tubelis, Miškų ūkio departamento direktorius Povilas Matulionis ir kanceliarijos viršininkas J.Linartas.

Yra ir apvalus antspaudas su vyčiu viduryje, aplink užrašas – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija.

Iš dokumento turinio akivaizdu, jog 1918-ųjų pabaigoje Belovežo girios valdytoja buvo Lietuvos Respublika, įgaliojusi savo atstovą urėdą Z.Vidugirį perimti visą čia esantį turtą ir jį tvarkyti.

Sengirė mums nepriklausė?

Istorikas Algis Povilas Kasperavičius sakė, kad Belovežo giria Lietuvai priklausė tik ankstesniais laikais. O esą po Liublino unijos (1569 m.) jos pusė buvo atskirta ir tapo Lenkijos dalimi.

"1918 metų masteliais vertinant, šitas įgaliojimas buvo visiškai bereikšmis, nes Belovežo giria net pagal 1920 metų liepos 12 d. taikos sutartį su Sovietų Rusija Lietuvai neatiteko. Šita teritorija Lietuvai niekada nebepriklausė nei 1918 metais, nei vėliau. Tačiau tuo metu manyta, kad Lietuvos ribose atsidurs ir Belovežo giria", – tvirtino A.P.Kasperavičius.

Lietuvos sienas dar 1917 buvo apskaičiavęs diplomatas Petras Klimas, pagal jo skaičiavimus, anot A.P.Kasperavičiaus, Belovežo giria lyg ir pateko į Lietuvos ribas, tačiau nei Lietuvos kariuomenė, nes civilinė valdžia ten galių neturėjo.

"Lietuvos valdžios rankos tuo metu Belovežo girios nesiekė. Tad klausimas, ar ji iš viso galėjo kurti ten savo atstovybes. Taip kad šis raštas ir liks istoriniu liudijimu, kad Lietuva tikėjosi prisijungti ir Belovežo girią, ir aplinkinius miestelius, bet realiai ten valdžios ji neturėjo ir ši sengirė Lietuvai 1918 metais nepriklausė nė dienos, nepradėjo veikti ten nei miškų ūkis, nedirbo ir Lietuvos administracijos atstovai. Negalėjo ir jūsų minimas asmuo ten pradėti dirbti, kaip Lietuvos atstovas. Tačiau šis įgaliojimas yra įdomus epochos dokumentas", – teigė istorikas.

Nesusitaikė su praradimu

Susigrąžinti Belovežo girią besikuriančios valstybės vadovai tikėjosi vedini istorinių sentimentų. Esą ten kažkada medžiodavo didieji Lietuvos kunigaikščiai, paskui – Rusijos carai.

Š.Toliušis atrado dar vieną liudijimą, kad idėjos valdyti Belovežo girią Lietuva tarpukaryje taip ir neatsisakė.

1924 metų sausio 17 dienos laikraštyje "Vienybė" straipsnyje apie tai, kad Lenkija esą nori parduoti Lietuvos miškus, užsiminta apie lenkų siekius iš prancūzų gauti paskolą miškams pirkti, tačiau teksto autorius tvirtino, jog "Lenkija šios paskolos negaus, nes Lietuva Nemuno jai neužleis, kadangi Belovežo miškai – ne Lenkijos, bet Lietuvos ir gudų".

Nuo 1919 metų ši giria atsidūrė Lenkijos valdžioje, paskui 1939 metais, kai Lenkija buvo užpulta vokiečių ir sovietų, Belovežo giria tapo Baltarusijos TSR dalimi.

1945 metais, nustačius valstybinę sieną Lenkijos naudai, giria buvo padalinta – dalis teko Lenkijai, dalis – Baltarusijai.

Sugriovė Raudonąją imperiją

Belovežo giria šiandien garsi ir tuo, kad būtent čia, medžiotojų namelyje Viskuliuose, braškant Sovietų Sąjungai, 1991-ųjų gruodžio 8-ąją buvo pasirašyta vadinamoji Belovežo sutartis, kuri oficialiai paskelbė, jog 70 metų gyvavusi Raudonoji imperija nebeegzistuoja.

Netrukus po to atsistatydino ir SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas.

Sutartį tada savo parašais patvirtino tuomečiai Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai – Borisas Jelcinas, Leonidas Kravčiukas ir Stanislavas Šuškevičius.

Čia užgimė naujas darinys – Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS).

Vėliau laikraštis "Komersant" aprašė dar vieno buvusios SSRS politinio lyderio Nursultano Nazarbajevo apmaudą, esą "jo nepakvietė į medžioklę ir reikalą išsprendė be jo".

Bet B.Jelcinas pažadėjo pasitaisyti ir įtraukti Kazachstano prezidentą į NVS steigėjus.

Belovežo sutartis, konstatavusi SSRS suirimą, leido išvengti agresijos, pilietinių karų ir susilpnino imperijos karinę galybę. Neliko komunistų partijos su 19 mln. narių.

Tačiau taip atrodė ne visiems. 2005 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė: "Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa".

GALERIJA

  • Vokiečių kalba parašytas raštas, kuriuo tuometės Lietuvos Respublikos atstovai urėdą Z.Vidugirį įgaliojo perimti ir saugoti Belovežo girią, liudija jaunos valstybės valdžios ambicijas, kad Lietuvos teritorija ilgainiui apims ir legendinę sengirę.
  • Sugriovė: 1991 m. gruodžio 9 d. Belovežo girioje buvo pasirašytas dar vienas svarbus istorinis dokumentas – vadinamoji Belovežo sutartis, kuria faktiškai buvo sugriauta Sovietų Sąjunga.
Rašyti komentarą
Komentarai (18)

Benediktas Jankauskas

Vyresniajai lietuvių kartai tikrai ne naujiena, kad Belovežo giria, kaip ir Lietuvos Brasta (Brest Litivsk) bei daugybė kitų teritorijų palei dabartinę Lietuvos sieną yra etninės Lietuvos žemės. Istorine prasme tai nėra „neįtikėtinas dalykas“.To, manau, nereikėtų akcentuoti. Bet tai nė kiek nenmenkina atrastojo dokumento vertės. Mane stebina tai, kad karo metu ypač žiauriais okupantais buvę vokiečiai, perdavė Beloviežo girią Lietuvai. Matyt, jie jau tada ėmė taikstytis su istorine tiesa. Tas faktas Lietuvai ypač svarbus. Stebina A.P. Kasparavičiaus paistalai, kad po Liublino unijos dalis Beloviežo girios „tapo Lenkijos dalimi.“ Lenkija, kaip ir kryžiuočių Prūsija, siekė net Lietuvos vardo atsikratyti, bet tai nereiškia, kad šiandien galime taikstytis su tokiais istorijos klastotojais.

to ...

Aha, voverės ir barsukai

...

Prisijunkim taip pat kaip ir Klaipėdos kraštą - ten juk mūsiškiai slapstos.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS