KARIUOMENĖS PRADŽIA: ŠAUTUVAS TEKDAVO TIK KAS TREČIAM

Šiomis dienomis šimtmetį mininčios atkurtos Lietuvos kariuomenės pradžia nebuvo rožėmis klota. Trūko ginklų, uniformų, pinigų. 1918–1920 m. jaunai kariuomenei teko kovoti su Rusijos bolševikais, bermontininkais, lenkais. Nepriklausomybės kovų pradžioje labai svarbi buvo tuometės Vokietijos parama.

Ateidavo ir klumpėti

1918 m. lapkričio 11 d. pirmosios Vyriausybės ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras imasi kurti policiją tvarkai šalies viduje palaikyti ir kariuomenę Lietuvos laisvei ginti.

Lapkričio 23 d. išleidžiamas A.Voldemaro įsakymas, kuriuo oficialiai pradedama kurti Lietuvos Respublikos kariuomenė. Ilgainiui ši data tapo modernios Lietuvos Respublikos kariuomenės švente. Tačiau kariuomenės kūrimas ir pradžių vyko vangiai: jaunoje, besikuriančioje valstybėje trūko biudžeto pinigų kariuomenei suformuoti ir jai išlaikyti, trūko ir karininkų, ginklų, aprangos.

"Lietuvos kariuomenės pradžia – labai kukli ir skurdi: į kariuomenę kviečiami savanoriai ateina ir klumpėti, uniformų nėra, trūksta net šautuvų", – situaciją apibūdino istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis. – Biudžeto nebuvo. Kai kurie politikai tuo metu važiavo į užsienį ieškoti paramos, paskolų. Į Prancūziją buvo siunčiamos karinės misijos, kurių atstovai supirkdavo ginklus, amuniciją, drabužius."

Sudėtinga situacija

A.Voldemaro įsakymas kurti kariuomenę pasirašytas tada, kai Lietuvos laisvei ėmė grasinti bolševikinė Rusija – prie kuriamos Lietuvos valstybės sienų artėjo jų armija. Bolševikų pajėgos plūdo paskui Vokietijos iš vadinamojo Rytų fronto išvedamus karinius dalinius. Pagal 1918 m. rudenį pasirašytas Pirmojo pasaulinio karo paliaubas Vokietija buvo įsipareigojusi tai padaryti.

"Jei vokiečiai būtų visiškai atsitraukę, nepadėję Lietuvai, bolševikai jau 1918 m. čia būtų kabinę raudonas vėliavas. Tačiau laiku įsikišo tarptautinė bendruomenė, mąsčiusi globaliau – visos Europos mastu. Po Pirmojo pasaulinio karo ji dėjo pastangas stabdyti bolševikus. Tarptautinė bendruomenė įpareigojo Vokietiją ne tik atitraukti savo kariuomenę iš okupuotų teritorijų, bet ir sulaikyti paskui ją plūstančius bolševikus. Pagalbą Lietuvai Vokietija buvo pažadėjusi dar prieš paskelbiant Nepriklausomybės Aktą. Kadangi savo nepriklausomybės paskelbimą Lietuvos tarybos nariai derino su Vokietija, 1917 m. pabaigoje pagal militarinį susitarimą Vokietija įsipareigojo etnines lietuvių žemes ginti", – pasak istoriko, šis susitarimas turint tam tikras garantijas, atitolino nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos kariuomenės kūrimo procesą.

Tai paaiškina, kodėl kariuomenės kūrimo procesas buvo pradėtas tik vėlyvą 1918 m. rudenį. Situacija kardinaliai pasikeitė 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje. Tuo metu aktyviai puolant bolševikinės Rusijos pajėgoms, Lietuva buvo patekusi į labai sudėtingą situaciją. 1919 m. sausio pirmomis dienomis, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Lietuvos Vyriausybė persikelia į Kauną.

"Kariniai daliniai dar tik pradėti kurti. Juose – po porą šimtų vyrų, kurie dažnai – be ginklų, su minimalia apranga. Jau nekalbant apie tai, kad visiškai neturima artilerijos nei pinigų jai įsigyti. Lietuvos kariuomenėje tuo metu tebuvo vos apie 2 tūkst. menkai apmokytų savanorių. Iki 1919 m. kovo pradžios įvykdžius mobilizacijas karių skaičius ūgteli iki 3–4 tūkst. Kitoje barikadų pusėje Lietuvos fronte tuo metu kovėsi trys divizijos: apie 20 tūkst. bolševikų karių su artilerija ir aviacija", – situacijos sudėtingumą skaičiais apibūdino J.Vaičenonis.

Pasak J.Vaičenonio, intensyviai puolant bolševikams, galima sakyti, stebuklas įvyko, kad pasisekė išsaugoti Lietuvos valstybę.

Trūko šautuvų

Istoriko teigimu, prasta Lietuvos kariuomenės ginkluotė buvo viena priežasčių, dėl kurių ji nesugebėjo rimčiau pasipriešinti bolševikams.

"Kuriantis kariuomenei, buvo ir taip, kad 150 kovotojų fronte turėjo vos 50 šautuvų. Taigi, tik kas trečiam kovotojui tekdavo šautuvas. Vadinasi, 50 karių pakariauja, eina pailsėtI – duoda šautuvus kitiems 50, ir taip, kaip sakoma, pamainomis kariauja. O štabas vadovybei rašo: atsiųskit ginklų, karininkų. Ir gauna atsakymus: neatsiųsim – neturim. Reikia žinoti šiuos skaičius, kad suvoktum ano meto kovų sąlygas ir kovotojų narsą, – pasak profesoriaus, nepriklausomybės kovų vaizdinį, suformuotą dar tarpukariu, šiandien reikėtų peržiūrėti ir papildyti. – Šaltinių tam pakanka. Galbūt paaiškės, kad kai kurie momentai buvo mažiau herojiški, nei mes linkę manyti, o kituose įžvelgsime daugiau heroizmo."

1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje bolševikų puolamos laisvos Lietuvos buvo belikęs tik siauras ruožas aplink Kauną. Du trečdaliai Lietuvos teritorijos užimta, bolševikai šeimininkauja Vilniuje, Švenčionyse, Utenoje, Rokiškyje, Šiauliuose, Telšiuose. Vyriausybė pasitraukia į Kauną, čia organizuoja kariuomenę, tačiau situacija negerėja. "Esant tokiai situacijai, 1919 m. sausio 11 d. tuometis ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius dar kartą paprašo Vokietijos pagalbos siekiant apsaugoti Lietuvos teritoriją. Vokietija pagalbą suteikia – į Lietuvą pasiunčia gerai aprūpintą ir ginkluotą saksų savanorių junginį. Tai buvo naujai formuojami ir į Lietuvą siunčiami vokiečių kariniai daliniai", – J.Vaičenonio žodžiais, Vokietijos pagalba, atsiunčiant saksų savanorius, Lietuvai buvo labai svarbi.

Pasak J.Vaičenonio, tarptautinė bendruomenė pagal Antantės sutartį Vokietijos kariams buvo uždraudusi dalyvauti tam tikruose kariniuose veiksmuose. Todėl buvo situacijų, kai lietuviai vokiečiams mokėjo papildomus pinigus – dvigubą algą, kad šie kariautų ir padėtų įgyvendinti vieną ar kitą karinę operaciją. Tokiais atvejais vokiečiai kariavo nelegaliai: vietoj vokiškų šalmų jiems būdavo dedamos kepurės su lietuviška simbolika – taip jie tapbuvo lietuvių kariais, nes pačios uniformos beveik nesiskyrė.

Istoriko teigimu, saksų savanorių parama jaunai Lietuvos valstybei buvo neįkainojama: "Patys savo jėgomis prieš tokio stiprumo bolševikinės Rusijos kariuomenę nebūtume atsilaikę. Saksų savanoriai sulaikė Lietuvą pasiekusį bolševikų frontą, sugriovė bolševikų planus užimti Kauną ir prieiti iki Rytprūsių sienos. Jei 1919 m. nebūtume sulaukę militarinės vokiečių pagalbos, vargiai ar šiandien turėtume valstybę, greičiausiai ir kita kalba kalbėtume, – pašnekovo žodžiais, ši pagalba, pareikalavusi ir nemažai vokiečių karių gyvybių, iki šiol nėra tinkamai įvertinta. – Intensyviai puolant bolševikams, galima sakyti, stebuklas įvyko, kad pasisekė išsaugoti Lietuvos valstybę. Tuo metu, kai mūsų frontuose kovojo saksai, mes sukūrėme tokias savo karines pajėgas, kurios galėjo užtikrinti Lietuvos valstybingumo išsaugojimą."

Išvijo bolševikus

Per 1919 m. pirmąjį pusmetį suburiami karių savanorių pulkai, jie apmokomi, suformuojamas ir minimalus karininkų korpusas. "Gegužę Lietuva jau turi suformavusi daugiau kaip 11 tūkst. karių kariuomenę. Turime ir sausį įkurtoje Karo mokykloje mokslus bebaigiančią pirmąją karininkų laidą. Kol vokiečiai mums padeda, formuojamos ir kitos kariuomenės rūšys – artilerija, aviacija, – pasak J.Vaičenonio, sustiprėjusi kariuomenė pradeda sėkmingus puolimus. – Gegužę mes jau pradedame susigrąžinti iš bolševikų prarastus miestus. 1919 m. gegužės 11 d. kariai duoda pirmąją priesaiką Kaune, Rotušės aikštėje. Tai modernios Lietuvos Respublikos viešųjų ryšių akcija, kurios metu išrikiuojama kariuomenė, pakviečiama visuomenė, įvairūs užsienio atstovai ir parodoma: štai, mes jau turime kariuomenę, kuri išvaduos šalį nuo priešų."

Kiti kariai panašiu metu prisiekia fronte. Gegužę prasideda didžioji karinė kampanija: vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas duoda įsakymą vaduoti Panevėžį. "Taip gegužės 18 d. prasideda pirmoji Lietuvos inicijuota savarankiška karinė operacija, kurioje vokiečiai beveik nedalyvauja – paremia tik artilerijos pabūklais ir jėga, samdyti vokiečių kariai dalyvauja aviacijos antskrydžiuose – skraido mūsų lėktuvais. Iki gegužės 23 d. Panevėžys išvaduojamas", – istoriko teigimu, taip prasideda projektuojamos valstybės rytinių teritorijų laisvinimas nuo priešų.

Saksų savanoriai iš Lietuvos išvyksta 1919 m. liepą, iki rugsėjo Lietuvos kariuomenė savo jėgomis išlaisvina likusias valstybės teritorijas nuo bolševikų.

Štabas vadovybei rašo: atsiųskit ginklų, karininkų. Ir gauna atsakymus: neatsiųsim – neturim.

Nugalėjo bermontininkus

Vos išvijus iš Lietuvos bolševikus, 1919 m. rudenį prasideda kovos su bermontininkais. Baltagvardiečiams padėjo vokiečių daliniai, suburti siekiant išsaugoti Vokietijos ekspansinius planus. Vadovaujami Pavelo Bermonto (vėliau pasivadinusio Avalovu), jie pradeda aktyviai veikti Latvijoje ir Lietuvoje. "Vadovaudamiesi idėjomis buvusiame carinės Rusijos šiaurės vakarų regione atkurti valstybę, jie užima kai kuriuos miestus, – anot pašnekovo, Lietuvos kariuomenė priversta stoti į kovą su nauju priešu. – Lemiami mūšiai vyksta 1919 m. lapkritį. Radviliškį pavyksta susigrąžinti po permainingos kovos. Tiesa, įsikiša ir Antantės atstovai, tarptautinės misijos, kurios stabdo karinius veiksmus. Galiausiai priverčia bermontininkų pajėgas pasitraukti ir iki metų galo jie išsikrausto iš Lietuvos."

Lietuvai tuo metu atitenka svarbus Radviliškio geležinkelio mazgas su didžiuliu kiekiu bermontininkų ginkluotės, įskaitant lėktuvus, artilerijos pabūklus. J.Vaičenonio žodžiais, lietuviai, gavę šį karo grobį, labai stipriai pagerino savo kariuomenės aprūpinimą.

Kovojo dėl Vilniaus

Nespėjus kariuomenei atsikvėpti po kovų su bermontininkais, 1920 m. įsisiūbavo karinis konfliktas su lenkais dėl Vilniaus krašto. "Išvijus bolševikus, Vilniuje labai greitai įsikūrė lenkai.

Lenkijos kariuomenė išsaugojo tam tikrą fronto liniją su bolševikine Rusija. 1920 m. liepos pradžioje bolševikinė Rusija pradėjo plataus masto kontrpuolimą vakarų kryptimi. Šiuo Rusijos–Lenkijos karo įkarščiu Lietuva pasinaudojo šansu. Be to, tuo metu vyko Lietuvos ir Sovietų Rusijos derybos, pasibaigusios 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi. Pagal ją Lietuvai atiteko didžiulė etninių žemių teritorija su Vilniumi. Lietuva, pasinaudodama Rusijos–Lenkijos karinio konflikto įvykiais, stengėsi paimti savo kontrolėn taikos sutartimi su Rusija jai pripažintą Vilnių ir kitas teritorijas", – Lietuvos strategiją aiškino profesorius.

Tačiau kariniai įvykiai pasisuko kita linkme – lenkams pavyko sumušti sovietų Rusijos pajėgas ties Varšuva ir pereiti į kontrpuolimą. Lenkams vejant rusus atgal, Lietuva susidūrė su Lenkijos daliniais. Įsivyravo nuožmesni konfliktai, aršesnės kovos dėl teritorijų, kuriomis buvo suinteresuoti ir lenkai. "Įsiplieskė ginkluotas konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuris galiausiai baigėsi Suvalkų sutartimi, jos sulaužymu ir Vilniaus krašto praradimu ilgam laikui", – apibendrino pašnekovas.

J.Vaičenonio teigimu, didžiausia tarpukario pergalė yra tai, kad Lietuva sugebėjo per trumpą laiką suburti pakankamai stiprią kariuomenę: "Patirdama pralaimėjimus ir pergales, ji sugebėjo užtikrinti trapaus Lietuvos valstybingumo būtį. Šiuo laikotarpiu matome daug asmenybių, kurios telkė, vedė paskui save atskirus būrius, kuopas, batalionus. Savanorių ryžtas, pasiaukojimas, tikėjimas Lietuvos ateitimi padėjo mums išsaugoti valstybingumą. Didžiąja dalimi kariuomenės pajėgos buvo suformuotos savanoriškumo principu – per 10 tūkst. žmonių pripažinti savanoriais-kariuomenės kūrėjais. Jie patikėjo Lietuvos valstybingumu ir jį apgynė."