KODĖL VASARĄ PATVINSTA MIESTAI?

Po kiekvienos intensyvesnės liūties, kuri pridaro bent kiek žalos viename ar kitame mieste, žiniasklaida suklūsta – kalbina mokslininkus ar valdininkus, tačiau tai greit praeina ir gyvenimas vėl teka savo vaga. Prieš du tris dešimtmečius aktualu buvo tik pavasarį sniego tirpsmo ar ledo sangrūdų sukelti potvyniai upėse, dabar vis dažniau sužinome apie įvykius, susijusius su intensyviomis liūtimis.

Kaltas ne tik klimatas

Anot meteorologijos profesoriaus A.Bukančio, klimato kaita daro tam reikšmingą įtaką. Tokie reiškiniai, būdingi tropiniam klimatui, dažnės, tad, projektuojant paviršinio vandens nuotakyno sistemas, į tai reikia kreipti dėmesį.

Bet ar tik klimato kaita čia kalta? Dar moksleiviams per geografijos pamokas yra aiškinamas vandens tėkmės susidarymas upėse. Kuo jis skiriasi natūraliame upyne ir urbanizuotoje arba užstatytoje aplinkoje? Tai urbanistinės (miestų) hidrologijos sritis, skirtinga nei klasikinė upių hidrologija. Išsivysčiusiose šalyse hidrotechnikos ar vandentvarkos studentams tai ne naujiena. Tik Lietuvėlėje kai kurios "išmintingos galvos" atranda naują meteorologinį reiškinį –  lietaus bombas ar net gruntinio vandens pakilimą po betoninėmis aikštelėmis.

Miesto teritorijoje labiausiai pakeičiami šie hidrologinio ciklo komponentai – kritulių sunkimasis į gruntą (infiltracija) ir paviršinis nuotėkis. Šiuos pokyčius sukelia natūralaus grunto suardymas, dirbtinių dangų atsiradimas, pastatai, gamtinių vandentėkmių krypčių performavimas. Gerėjant ekonominėms sąlygoms, brangstant žemei, didėja užstatymo tankis, plečiamos gatvės, šaligatviai ar takai, padengti asfalto, trinkelių ar kitokia danga, įrengiamos automobilių aikštelės, o tai sparčiai didina vandeniui nelaidžių dangų dalį miesto teritorijoje.

Lietaus vanduo, užuot susigėręs į gruntą, nuteka paviršiumi ir patenka į lietaus nuotekų tinklą, kuris nebeatlaiko tokios apkrovos. Jam persipildžius, vanduo plūsta į gatves ir aikštes kurios išsidėsčiusios natūraliose arba dirbtinėse reljefo įdubose.

Kenčia miestai

Prieš porą savaičių Vilniuje iškritusi liūtis nebuvo ekstremali – tik dešimtmetė (lietaus aukštis – 48 mm pasitaiko ne rečiau kaip kas dešimt metų) – žala didžiulė. Panašus intensyvus lietus sostinėje buvo fiksuotas 1993 m. O kas būtų, jei Vilnių būtų paplovusi trisdešimties ar net penkiasdešimties metų pasikartojimo liūtis, nekalbant apie šimtametę (beveik dvigubai didesnę).

Vasarą tvinsta ne tik Vilnius, bet Kaunas, Šiauliai ir kitos intensyviai urbanizuotos teritorijos.

Kodėl paviršinio vandens nuotakynas nebeatlaiko didėjančios apkrovos? Daugelis tokių sistemų suprojektuota ir pastatyta gana seniai. Deja, nei tokios miestų plėtros, nei klimato kaitos poveikio tada niekas neįvertino (o gal ir neturėjo galimybių to padaryti) parenkant nuotakyno hidraulinius parametrus.

Apmaudu yra tai, kad ir dabar projektavimas vyksta gan chaotiškai. Urbanistinės hidrologijos tyrimai jau seniai nefinansuojami (bent jau Lietuvos mokslo tarybos – LMT neremiami), nes tai nėra lazerių, bioinžinerijos, ekosistemų ar sveikatos (žmogus joms tarsi nepriklauso) sritis.

Apmaudu yra tai, kad ir dabar projektavimas vyksta gan chaotiškai.

Projektuojant nuotakyno tinklus atskiriems kvartalams neatsižvelgiama į mieste susiformavusį paviršinio nuotėkio surinkimo baseiną pagal reljefą, kuris, kaip jau minėjome, yra kintantis dėl miesto plėtros. Kaip naujas kvartalas ar parkavimo aikštelė paveiks esamą situaciją visame baseine? Žodžiu, problema nevertinama kompleksiškai. O tada ir turime labai fragmentuotą ir margą vaizdą. Liūtys, kurios dar nėra ekstremalios, neseniai praūžusios Vilniuje ir Kaune, išryškina tokios situacijos ypatumus.

Blogas sprendimas

Vandentvarkos inžinieriai, plėtodami paviršinių nuotekų tinklus, stengiasi viską sutalpinti į vamzdžius. Pigiausiai liūčių vandenį nuleisti paviršiumi, laikinai akumuliuojant natūraliose ar dirbtinai suformuotose įdubose, ar net žolių terasose. Tokie tvenkinėliai negadina kraštovaizdžio, natūraliai apvalo nuotekas. Vėliau vanduo palaipsniui išleidžiamas į nuotakyno tinklą. Svarbiausia, tvenkinėliai panaikintų liūties sukeltų nuotekų pikus, sumažėtų vamzdynų skersmenys – jie atpigtų.

Tokios iniciatyvos kaip "Rain harvest" ("Lietaus kaupimas") nuosekliai įgyvendinama JAV ir daugelyje ES šalių. Štai vienas iš daugelio šios programos komponentų – kiekvienas namo savininkas skatinamas įsirengti talpyklas, į kurias sutekėtų vanduo nuo stogo, o vėliau jis panaudojamas vejai laistyti.

Tai nėra kažkas tokio nežinomo. Net ir Lietuvos kaimo žmonės tą darė ir dabar daro. Bet tai tik menkas trupinėlis priemonių gausoje, tarp kurių daug visiškai paprastų ir nebrangių, kurias galima būtų įgyvendinti, bet tam reikia miestų valdžios koordinacijos, o pastariesiems – mokslininkų patarimų ir rekomendacijų. Mūsų šalyje nėra atliktų jokių tyrimų, analizuojančių kurio nors Lietuvos didmiesčio reljefo ir nuotakyno su tvenkinėliais išsidėstymo harmoningumą.

Manytume, kad reikia pradėti nuo bandomojo projekto kuriame nors didmiestyje, atlikti detalų tyrimą – paviršinio nuotėkio modeliavimą, vėliau gautus rezultatus integruoti į esamas nuotakyno sistemas ir tada bus matyti, kur yra karščiausi taškai, kokios yra galimybės situaciją pagerinti ir kiek tai kainuotų.

Deja, didieji mokslo vyrai, akademikai ir panašūs į juos iniciatyvos nerodo. Užsidarę savyje, visuomenei nematomi, nors dalis jų remiami valstybės pinigais. Yra ir pasiteisinimas –  jų mokslinė produkcija vertinama tik už prestižinius straipsnius užsienio leidiniuose. O čia žemiškos, kanalizacijos problemos – nėra aukšto lygio tyrimai. Mokslinių tyrimų užsakovas – Lietuvos mokslo taryba (LMT) – tai visiškai ignoruoja – reikalauja proveržio prestižinėse srityse.