Lituanistiniai institutai ragina Vyriausybę atsisakyti planų juos jungti į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą (LHTC) ir prašo dar labiau stiprinti finansavimą istorijos, kultūros, kalbos, literatūros tyrinėjimams.

Pirmadienį Lietuvai minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną keturių įstaigų vadovai, akademikai išreiškė susirūpinimą dėl premjero sudarytos darbo grupės siūlymų reformuoti 13 mokslinių tyrimų institutų, tarp jų – ir keturis humanitarinius.

„Galiu pasakyti, kad komisija, Švietimo ir mokslo ministerija neturi aiškaus įsivaizdavimo, kaip užpildyti turinį, jei iš tikrųjų atsiranda institutai Humanitarinių tyrimų centre. Atskiri uždaviniai, kurie matomi, yra puikiausiai realizuojami tose struktūrose, kuriose dabar esame. Tad aš nematau rimto argumento, kad institutai galėtų rastis vienoje vietoje ir kažką pasiektų“, – per spaudos konferenciją sakė Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys.

„Jungimas yra dėl jungimo, kad parodytų, jog iš tikrųjų reforma įvyko. Turinys net nematomas, nesvarstomas. Lėšų pritraukimas iš kitur, iš verslo, iš Europos tėra kalbos. Jokių mechanizmų nematyti“, – pridūrė jis.

Premjero Sauliaus Skvernelio sudaryta darbo grupė pasiūlė steigti LHTC, jis apjungtų Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų institutus. Kovo pradžioje pateiktose darbo grupės išvadose nurodoma, kad minimi institutai veikia vienos ar kelių „labai artimai susijusių disciplinų aprėptyje“, o dalis jų vykdomų tyrimų, pavyzdžiui, susijusių su istorinės atminties kultūra, dubliuojasi.

Svarstymas mus įvels į neišvengiamą klampynę, tai iš tiesų ir atsitinka. Kas gali abejoti, kad turime turėti kalbos, literatūros, tautosakos, istorijos, kultūros idėjų?

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė pabrėžė, kad visi keturi institutai atlieka „labai daug darbų plačiajai visuomenei“, o be mokslininkų ekspertų pasisakymų „neapsieina nė viena didesnė televizijos, radijo laida“.

„Daug darbo yra ir matoma, ir nematoma. Bet tai yra tas kultūrinis veikimas per televiziją, radiją, žiniasklaidą, taip pat lituanistika svarbi mokyklai. Manyčiau, kad tokio stipraus lituanistinių institutų ryšio su visuomene, mokslu, žiniasklaida, nebuvo nei nepriklausomoje Lietuvoje, nei pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Manau, kad mums reikia visuomenei kuo daugiau rodyti, ką esame padarę“, – tikino ji.

Instituto vadovė sakė, kad įstaigos dažnai atsiduria paradoksalioje situacijoje, kai yra vertinamos prastai dėl neišspausdintų leidinių, nors darbai ir būna padaryti, tik neišleisti būtent dėl finansavimo trūkumo. Anot jos, šiuo metu finansavimo leidybai negauna Lietuvių liaudies dainynas, patarlių rinkiniai, nors jie yra parengti, taip pat dėl lėšų trūkumo leidiniai neverčiami į užsienio kalbas.

Anot Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotojo Mindaugo Kvietkausko, humanitarai pasisako prieš darbo grupės suformuotą požiūrį, kad humanitariniai institutai turėtų likti „labai uždari, specializuoti, daugiausia nukreipti į tarptautinį kontekstą“. Jis pabrėžė, kad šiuo metu institutų tyrimai, leidiniai ir visas kuriamas turinys mokslo politikoje „vertinamas kaip nulinis“.

„Kalbame apie tai, kad būtinas ryšys tarp visuomenės kultūros, mokyklų įvairiausių sluoksnių ir mūsų darbų. Jei mes jį nutraukiame savo politika, jei sakome, kad mūsų valstybinė kalba humanitariniuose moksluose nėra tokia svarbi, kaip anglų kalba, mes einame į savo tam tikrą tapatybės naikinimą“, – dėstė jis.

Kultūros tyrimų instituto vadovas Rasius Makselis atkreipė dėmesį, kad institutas jaučia stiprią konkurenciją su aplinkinėmis valstybėmis, pavyzdžiui, tyrinėjant ir pristatant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą Lietuvoje bei kitose šalyse.

„Negalime lėtinti žingsnio gilinantis į kultūrą, nes bent jau kiekybiškai savo pajėgumais aplinkinės valstybės gerokai lenkia mus – mes neturime tiek galios konkuruoti šioje vietoje“, – pabrėžė R. Makselis.

Istorijos instituto vadovas R. Miknys antrino kolegai pabrėždamas, kad įtampa, ypač tyrinėjant visuomenės raidą, juntama su Lenkijos, o ypač Rusijos istorikais.

Anot jo, Rusija jau yra parengusi dokumentų rinkinius, skirtus sovietinio žmogaus portretui Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse pristatyti.

„Ir ten nieko nepasakysi, dokumentai realūs, tik jų interpretacija kita. O ką mes darome? Nieko. Nes mes paprasčiausiai nesuspėjame. Mums net neleidžiama nieko daryti, nes netgi administraciniu požiūriu trukdoma tokius tyrimus organizuoti, kai reikia rūpintis įrodinėjimu, kodėl mes turime būti“, – piktinosi R. Miknys.

Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos pirmininkė Grasilda Blažienė, be kita ko, kėlė problemą, kad instituto darbus vertina anoniminiai vertintojai.

„Nuo biurokratų vertintojų priklauso ir mūsų finansinė ateitis. Aš visiškai nenoriu, kad mane visą gyvenimą vertintų anoniminiai ekspertai. Aš pati esu ekspertė ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse, bet vertinamieji pažįsta mane, jie kalbasi su manimi, gali įrodinėti. O aš nieko negaliu įrodyti“, – piktinosi ji.

Kalbėdama apie inicijuojamą reformą, Vilniaus universiteto profesorė emeritė Viktorija Daujotytė citavo Aristotelio mintį, kad „nieko nėra blogiau, nei svarstyti savaime suprantamus dalykus“.

„Svarstymas mus įvels į neišvengiamą klampynę, tai iš tiesų ir atsitinka. Kas gali abejoti, kad turime turėti kalbos, literatūros, tautosakos, istorijos, kultūros idėjų? Mes negalime kitaip gyventi, negyveno nė viena ir negyvens nė viena tauta kitaip. Iš kur atsirado galvojimas, kad tarp mūsų, dirbančių instituto žmonių, ir tarp tų, kurie dirba kitais būdais, yra tam tikra perskyra? Tarp jų ir visuomenės? Jos negali būti“, – teigė profesorė.

Tarp laukiančių darbų Lietuvos istorijos instituto atstovai minėjo 2023-iaisiais planuojamą išleisti išsamią Vilniaus istoriją. Savo ruožtu Lietuvių kalbos instituto atstovai sakė, kad negaunamas finansavimas Bendriniam lietuvių kalbos žodynui, plečiamiems geolingvistikos tyrimams, dialektologiniams tyrinėjimams, pavardžių, vandenvardžių, vietovardžių žodynams.