A. MAMONTOVAS: „ROKO MARŠAI“ BUVO TOKS ĮRANKIS, KOKS DABAR YRA INTERNETAS

„Roko muzika yra maišto, protesto muzika. Be abejo, dabar ji yra komercializuota ir ta pasipriešinimo dalis yra mažesnė, vertinant proporcingai“, – apie roko muziką kalba Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Gintautas Babravičius. Kad roko muzikos prigimtis yra maištinga, pritaria ir dainininkas Andrius Mamontovas. Pasak atlikėjo, kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės koncertai vienydavo žmones ir atlikdavo tokią funkciją kaip šiandien internetas.

„Dabar mes turime internetą, per kurį galime paskleisti žinutę. Dabar daug kas vyksta socialiniuose tinkluose. Tada koncertai buvo vietoj interneto, tai yra, susirinkdavo daug žmonių. Tiesa, tai būdavo ne tik muzika, kažkas ateidavo pakalbėti, išsakyti kažkokią mintį, iškelti trispalvę pirmą kartą. Tie koncertai buvo toks įrankis, koks dabar yra internetas“, – prisimena A. Mamontovas.

Pirmieji „Roko maršai“ Lietuvoje nuskambėjo dar sovietiniais 1987 m. Tai buvo jau kiek laisvesnis, bet vis dar rizikingas laikas reikšti savo laisvą žodį ar kelti trispalvę. Tačiau Lietuvos jaunimas nutarė, kad jau tikrai tas metas, kai verta surizikuoti.

„Tik jaunatviškas veržlumas ir pramuša vartus, visas užtvankas. Man atrodo, didžiąja dalimi tik jauni žmonės ir gali padaryti revoliuciją arba jauno žmogaus požiūrį turintys žmonės“, – įsitikinęs A. Mamontovas.

Į pirmuosius „Roko maršų“ koncertus ėjo net ir tie, kurie visiškai nesuprato, kas tas rokas. Tačiau žmones traukė pati mintis daugiau nebeleisti, kad kas nors nurodinėtų net tai, kokios muzikos privalai klausytis. Visi norėjo pagaliau išlaisvinti krūtinę ir giliai bei drąsiai kvėpuoti.

Tas metas buvo labai šviesus, pilnas vilčių, naujumo. Čia panašiai, kai tu gyvenai priplėkusiame kambaryje, priverstame seno šlamšto, ir vieną dieną atidarei langus, išmetei šiukšles ir tas kambarys tapo naujas.

„Provincijoje moterys, pasipuošusios balinėmis suknelėmis ir aukštakulniais, ėjo į roko koncertą, nelabai žinodamos, ką jos ten ras. Ten pamato kokį N. Pečiūrą su skiautere, pankai ar metalistai ką nors groja. Tikrai esu įsitikinęs, kad tokio žanro muziką klausydavosi pirmą kartą, bet visi priimdavo taisykles, kad čia yra pasipriešinimo forma ir audringai palaikydavo“, – su šypsena prisimena G. Babravičius.

Iki tol lauko erdvėse vykdavo tik Dainų šventės. Gitarų brazdesį, ilgus plaukus, skiauteres dalis tautos girdėjo ir matė pirmą kartą ir tai juos drąsino, nes prieš tai jaunimas save galėdavo išreikšti tik pogrindyje.

„Tas metas buvo labai šviesus, pilnas vilčių, naujumo. Čia panašiai, kai tu gyvenai priplėkusiame kambaryje, priverstame seno šlamšto, ir vieną dieną atidarei langus, išmetei šiukšles ir tas kambarys tapo naujas. Tada tu galvoji, kokiomis spalvomis dažysiu sienas, kokius naujus baldus pasistatysiu. Tai jausmas, kad tu įsikėlei į kažkokią seną patalpą ir pakeitei nauja“, – pereinamąjį laikotarpį apibūdina A. Mamontovas. 

Apie tai, kaip „Roko maršai“ prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, – laidos „Istorijos detektyvai“ reportaže.