MŪŠIAI MIESTE: GERAI AR BLOGAI?

Praėjusią savaitę klaipėdiečiai miesto gatvėse bei kai kurių daugiabučių namų kiemuose susidurdavo su ginkluotais kareiviais, matė, kaip jie kūrė įtvirtinimus ir praktikavosi ginti arba šturmuoti pastatus. Kasdien girdėdami naujienų apie įtemptą tarptautinę padėtį, didžiųjų pasaulio valstybių žvanginimą ginklais, miesto žmonės karių pratybas pasitiko baimingais žvilgsniais.

Tiesa, visuotinės panikos dėl to nebuvo, panašu, kad ir bendruoju pagalbos telefonu dėl neįprastų vaizdų neskambinta. Vis dėlto kalbėdami apie mieste surengtas karines pratybas klaipėdiečiai nebuvo vieningos nuomonės. Vieniems tai tapo savotiška atrakcija, kitiems – grėsmingu karo pranašu.

Petrutė:

– Man nelabai jauku, kai mieste važinėja ir vaikšto ginkluoti kariškiai. Pirmiausia pagalvojau, kad ruošiamasi karui. Dabar tokie neramūs laikai, žinios visos labai grėsmingos. Dar tie įspėjimai visokie apie galimą užpuolimą. Trečiadienį net krūptelėjau – prieš mane išdygo vyrai su automatais, veidai išteplioti. Su dukra važiavome mašina per Mokyklos gatvės tiltą ir matėme ginkluotus kariškius, labai nekoks jausmas. Manau, nereikia žmonių gąsdinti, geriau tegu jie praktikuojasi kur nors poligonuose ar miškuose.

Justas:

– Jeigu tokie dalykai mieste vyksta, vadinasi, kariaujama. Manau, pratybų reikia ir miesto sąlygomis, juk karas vyksta ne tik laukuose. Man pratybų vaizdai nesukėlė jokių neigiamų emocijų. Pats kariuomenėje netarnavau, bet suprantu, kad tai visiškai normalu.

Kęstutis:

– Man jokių neigiamų emocijų nekyla, vertinu pratybas mieste labai normaliai, nieko čia baisaus. Matau, kad saviškiai, todėl man ramu. Gal kažkiek pasitikėjimo suteikia, nors visi puikiai supranta, kad jėgos nėra lygios. Geriau jau karo nebūtų.

Asta:

– Mačiau ginkluotus karius prie sporto salės. Man visa tai primena vaikišką žaidimą. Jokios grėsmės nejaučiu. Geriau jau jie mokytųsi už miesto. Gal ne tiek dėl suaugusiųjų, kiek dėl vaikų, jiems nepatinka tos pratybos. Labai daug triukšmo kelia.

Vera:

– Kai pamačiau kariškius, pajutau keistą jausmą, bet negaliu pasakyti, kad labai išsigandau. Šiaip visai ramu. Kai prieš metus pirmą kartą anksti ryte tuščioje miesto gatvėje pamačiau karinę techniką ir karius, buvo nejauku. Šį kartą jau iš anksto žinojau, kad vyks pratybos. Dirbu Menų akademijoje ir mačiau, kad mūsų pastato kieme įsirengė kariškiai. Pro langus iki mūsų net atsklido malonus sriubos kvapas. Negaliu pasakyti, kad bijau, galvoju, gal net gerai, kad jie mokosi kovoti mieste, o jei prireiks, bus pasirengę.

Gedas:

– Man visiškai netrukdo nei kariai, nei jų technika, tiesiog nereaguoju. Bet žmona labai nustebo ir net truputį išsigando. Aš buvau girdėjęs, kad visa tai mieste vyks, todėl nenustebau. Be to, mes gana dažnai matome karius ir esame pripratę prie panašių vaizdų. Gyvename netoli Dragūnų bataliono, jie neretai mokosi, šturmuoja apleistame buvusios kino studijos pastate.