2018-ieji prasidėjo linksmai. Viename iš trijų tradicinių vertybių ir dvasingumo bastionų, Irane (kiti du – Rusija ir Šiaurės Korėja), kilo protestai. Praėjusių metų gruodžio 28-ąją Irane esančiame Marshhado mieste prasidėjo neramumai, kurie greitai išplito po visą valstybę ir netgi pareikalavo aukų.

Minėtasis Marshhado miestas ilgą laiką buvo tarsi režimo šalininkų tvirtovė, tad žinovai įsitikinę, jog šie neramumai kilo ne dėl progresyvumo ir liberalumo troškulio, o labiau dėl praktiškų motyvų – kylančių kainų, valdininkų korupcijos ir kitų vidaus problemų, kurių neišvengia dažna dvasinga valstybė.

Režimo šalininkai teigia, jog dėl visko kalti Irano "priešai", suprask, JAV, Izraelis ir aplinkinės musulmoniškos valstybės, kurios siekia pakenti Irano dvasingumui. Kaip įrodymą jie pateikia Donaldo Trumpo žinutes socialiniame tinkle "Twitter". Kuo baigsis dabartiniai protestai, sunku pasakyti, tačiau tai yra puiki proga dar kartą pažvelgti į Iraną ir šios valstybės išskirtinę specifiką.

Nuo 1979 m. perversmo, kai buvo nuverstas su Vakarais bičiuliavęsis diktatorius Mohammadas Reza Pahlavi (1919–1980) popkultūroje labiau žinomas Šacho vardu, Iranas tapo tikra rakštimi Jungtinėms Valstijoms. Nuo 1989 m. iki 2014-ųjų, kai daugelis vakariečių lengvabūdiškai ėmė žvelgti į Rusiją, Iranas kartu su Šiaurės Korėja buvo pristatomas pagrindiniu agresoriumi, keliančiu grėsmę demokratiškam pasauliui.

Šiame teiginyje yra nemažai racijos. Jau daugybę metų Irano režimas ne tik burnoja prieš Vakarus ir JAV, bet ir grasina nušluoti nuo žemės paviršiaus Izraelį. Dar daugiau, Iranas varo iš proto savo kaimynus, t.y. kitas musulmoniškas šalis, kurios yra pasiryžusios jau geriau bendradarbiauti Izraeliu, nei su to paties tikėjimo broliais. Taip pat nėra paslaptis, jog vienas svarbiausių ilgalaikių Irano tikslų – nuosavo branduolinio ginklo turėjimas. Tai leistų šiai paslaptingai ir autoritarinei valstybei šokdinti visą aplinkinį pasaulį.

Yra dvi esminės priežastys, leidžiančios Iranui kelti nosį. Visų pirma, Iranas yra ne šiaip musulmoniška valstybė, o bene didžiausia šalis, išpažįstanti Islamo šiitišką srovę. Šiizmas yra antra pagrindinė ir gerokai mažesnė islamo atšaka, konkuruojanti su nepalyginamai daugiau išpažintojų turinčiu sunizmu. Vos 15 procentų musulmonų yra šiitai. Tačiau Irane šią religinę atšaką išpažįsta net 89 proc. gyventojų.

Skirtumai tarp šių religinių krypčių išryškėjo praėjus maždaug trims dešimtmečiams po pranašo Mahometo mirties. Prasidėjo kova dėl teisių į pranašo galių perėmimą ir šie nesutarimai, bėgant laikui, įgijo gerokai stipresnę politinę, teologinę ir teisinę reikšmę. Šis karas vyksta iki šiol, ir Iranas, tapdamas didžiausiu šiizmo bastionu pasaulyje, gerokai išplėtė savo įtaką ir autoritetą.

Visų antra, didelę dozę pasitikėjimo savo jėgomis Iranui suteikia jų etniškumas ir ryšiai su Antikos ir ankstesnių erų civilizacijomis. Kad ir kaip politiškai nekorektiškai išsireikštume, didžioji dalis arabų pasaulio žmonių yra įvairiausių genčių mišrūnai, tačiau – tik ne iraniečiai. Pastarieji juk ne šiaip arabai. Jie – persai, suprask indoeuropiečiai, taigi savaime suprantama – arijai, o dar ir kalbantys farsi kalba (indoeuropiečių kalbų šeimos narė).

Vieni pirmųjų savo valstybę Irano teritorijoje įkūrė vadinamieji medai, vėliau jie buvo nuversti persų ir taip gimė Persijos valstybė, kuri vis plėtėsi. Vėliau, po daugybės amžių nusilpusi nuo nuolatinių karų, ji buvo užimta arabų, kurie naikino čionykštę religiją zoroastrizmą ir įvedė islamą. Dar vėliau iš arabų Iraną atkovojo turkai seldžiukai, o paskui šią šalį buvo užgrobusios ir niokojo mongolų ordos.

Pagrindinis dabartinio Irano kultūrinis bruožas – senosios persų ir islamo kultūrų mišinys, susidaręs esant abipusiam kultūriniam poveikiui. Didelę žalą šiai kultūrai padarė mongolų valdymas ir siautėjimai. XVI a. pradžioje iš Azerbaidžano kilęs šachas Ismailas I (1487–1524) įsiveržė į Iraną, išvijo mongolų palikuonis ir didžiąją dalį sunizmą išpažįstančių gyventojų atvertė į šiizmą. Nuo 1905 m. iki 1911 m. Irane vyko vadinamoji Persijos konstitucinė revoliucija, įtvirtinusi konstitucinę monarchiją, o 1925 m. šalį ėmė valdyti Pahlavi dinastija, kai nuvertus prieš tai buvusius monarchus valstybės galva tapo buvęs karininkas Reza Shahas (1878–1944).

Antrojo pasaulinio karo metu Iranas laikėsi prielankumo "Ašies" valstybėms, o Teherane buvo įsikūrusi gausi vokiečių misija. Sąjungininkams buvo svarbu užimti Iraną ne tik dėl naftos telkinių, bet ir dėl to, kad per šią valstybę būtų galima siųsti paramą batų pasisiūti neįgalintiems sovietams. Bendra britų ir rusų operacija praėjo sklandžiai ir buvo baigta per keturias dienas. Reza Shahas buvo priverstas trauktis ir į valdžią atėjo jo sūnus Mohammadas Reza Pahlavi.

Pastarajam bėdų pridarė 1951 m. ministru pirmininku tapęs Mohammadas Mosaddeghas (1882–1967). Jis nacionalizavo naftos verslą, tad po poros metų Šachas jį "atleido", padedamas CŽV ir kitų šalių slaptųjų tarnybų. Nors visą M.R.Pahlavi valdymo laikotarpį Irane vyko spartus vakarietiškos kultūros integravimas į Iraną ir islamo slopinimas, Šacho valdymas pasižymėjo autoritariniais bruožais (ypač žiauri buvo slaptosios tarnybos SAVAK veikla) bei lengvabūdišku pinigų švaistymu. Visa tai privedė prie 1979 m. perversmo, kurį įvykdė susivieniję komunistai, nacionalistai, islamistai ir liberalių pažiūrų asmenys.

Irano valdovu tapo iš tremties grįžęs Sayyindas Ruhollahas Mūsavi Khomeinis (1902–1989). 1979 m. žurnalo "Time" metų žmogumi išrinktas R.Khomeinis tęsė savo pirmtako darbus ir išnaikino ne tik oponentus, bet ir buvusius kitų politinių pakraipų bendražygius, tokiu būdu greitai sukurdamas vadinamąją Irano Islamo Respubliką. Vis dėlto gali būti, kad šis autoritarinis režimas, kaip ir kiti panašūs valstybiniai tvariniai, anksčiau ar vėliau kris.