APIE „GERBIAMĄ“ BASTĮ

Šią žiemą Lietuvoje lankiusis socialinio darbo ekspertė iš JAV Viviane Ngwa kalbėjo, kad Amerikoje žmonės nėra tokie tylūs kaip Lietuvoje ir kad bendruomenė valdžios sprendimams ten daro didžiulę įtaką.

Kai Lietuvos laisvės bylai reikėjo palaikymo Vakaruose, juose gyvenantys išeiviai rašė laiškus ir skambindavo savo atstovams parlamentuose, kai kurie po keletą ar keliolika kartų per savaitę, ir primindavo, kad už juos balsavo ne šiaip sau, o kad būtų atstovaujami ir kad ateityje išrinktųjų ateitis irgi priklausys nuo kiekvieno balso.

Jeigu šiandien kalbu ne apie globos įstaigų reformą, dėl kurios konsultavo Viviane, kodėl remiuosi jos žodžiais? Nes tik bendruomenės arba kiekvieno požiūris ir jo spaudimas gali pakeisti dalykus. Visuose valdžios lygmenyse ir visose srityse, įskaitant privačią. Vieša reakcija į tą kavinę, kurioje padavėja pasakė neaptarnausianti kariškio, arba į tą, kurioje padavėjas suplėšė vaiko padovanotą lietuvišką trispalvę, yra ne tik pamoka tokiems verslams, kad, nereaguodami į visuomenės požiūrį, jie gali bankrutuoti per savaitę. Ta reakcija yra paskata pačiai visuomenei dažniau priminti, kad ji neturi taikstytis su tuo, kas ją žemina ir žeidžia. Ir paprasčiausias būdas tai parodyti – niekaip nepalaikyti to, kas tave žeidžia. Ne tik versle.

Ne tai, kad apie įtartiną sandėrį, nederamą elgesį ar tiesiog melą praneša žurnalistai, priverčia vieną arba kitą viešąjį asmenį pasijusti blogai, pakeisti sprendimą ar atsistatydinti. Paprastai darantys ką nors ne visuomenės, o savo naudai, labai gerai žino, ką, kodėl arba už kiek daro, ir papildomas raštelis ant gėdos lentos jiems tikrai nedaro įtakos. Jeigu kas nors atsistatydina po nederamos veiklos paviešinimo – tai tiktai dėl to, kad žino, jog netoleruotinas elgesys užtrauks nepagarbą ir padarys negalimą bet kokią dalykinę veiklą. Sakysite, įsisvajojau?

Ko gero. Nes šią savaitę daugiau kaip pusė Seimo spjovė į Konstituciją ir sudarė sąlygas, kad parlamento salėje galėtų skambėti kreipinys „gerbiamas Basty“.

Mindaugas Bastys, pasitaręs su šeima, rinkėjais ir dar galas žino kuo, po tokio Seimo balsavimo staiga pareiškė, kad atsistatydina, nors dar išvakarėse tikino, kad kaip tik dėl jų nesitraukia iš Seimo, nesvarbu, kad Konstitucinis Teismas patvirtino informaciją, kad jis sulaužė priesaiką valstybei.

Paradoksalu būtų galvoti, kad savo valstybę išdavusio žmogaus atsistatydinimas iš parlamento gali išgelbėti parlamento reputaciją. Greičiau jau M. Bastys gelbėja savo galimybes dar kartą kandidatuoti. Parlamento valdančioji dauguma tuo tarpu ėmėsi apkaltos opozicijai už tai, kas viso demokratinio pasaulio parlamentuose veikia nuo tada, kai buvo sugalvota, – politinei frakcijai balsuoti vieningai. Tačiau valdančioji frakcija tuomet turėtų suskaičiuoti, kiek kartų Seimo salėje skambėjo žodžiai „frakcijos vardu“. Per pirmąją šios kadencijos apkaltą – Kęstučio Pūko – apie vieningą frakcijos nuomonę kalbėjo pats taip retai parlamente kalbantis valdančiosios daugumos lyderis.

Bet jei apkalta, tai apkalta. Tuomet jos prašosi pats Seimo statutas. Jame parašyta, kad išsakantis nuomonę frakcijos vardu – taigi – vieningą nuomonę – gali kalbėti dviem minutėmis ilgiau, negu kalbantis tik savo.