APIE KĄ TYLI TEISMŲ ELITAS

Vienas iš praeitą savaitę suimtų teisėjų prieš porą metų uždraudė teisėsaugai daryti kratas pas teisėjus, kol Seimas ar prezidentas nepanaikino jų neliečiamybės.

Tokį išaiškinimą teisėjas paskelbė nepaisant to, kad kitas teismas prieš tai neskundžiama (sic!) nutartimi buvo pasisakęs priešingai – kad parlamentinė neliečiamybės panaikinimo procedūra prilygtų išankstiniam įspėjimui apie būsimą kratą.

Praėjus porai dienų po šio ir dar septynių teisėjų sulaikymo, Teisėjų tarybos vadovas Algimantas Valantinas pasiskundė: „Visi drąsūs reikšti savo nuomonę, tačiau konstruktyvios diskusijos pasigendama“.

Jis pripažino, kad sistemoje gali būti „silpnų vietų“, bet jų neįvardijo. Tokia reakcija – nepakankama. Teismų vadovai turi kalbėti ir veikti konkrečiau.

Pirma, negalima apsimesti, kad viskas tvarkoje, jei trijų teisėjų kolegijose du teisėjai į bylą dažniausiai visiškai nesigilina. Galima spėti, kad būtent apie tokias bylas STT agentai šiomis dienomis apklausinėjo dešimtis suimtų teisėjų kolegų.

Tokia reakcija – nepakankama. Teismų vadovai turi kalbėti ir veikti konkrečiau.

Antra, būtina imtis skubių priemonių, kad automatinio bylų paskirstymo nebebūtų galima apeiti.

Trečia, reikia neužmerkti akių į keistus sutapimus teismų sprendimuose, jei juose kartojasi tie patys žmonės. Sprendimų analizė nereiškia kišimosi į jų priėmimą.

Ketvirta, teismų vadovai turi pradėti naudotis savo galiomis, kad kontroliuotų interesų konfliktus, ar tai būtų medžioklės būreliai, ar bendri baliai.

Penkta, bylos kontekste klausimus reikia kelti ir STT, prokuratūrai bei policijai – reikia išsamesnių paaiškinimų dėl suėmimų pagrįstumo, surakintų suimtųjų konvojavimo prieš filmavimo kameras ir advokatų imuniteto ribų.

Patys teismų vadovai atsakingi, kad šiais klausimais vyktų konstruktyvi diskusija. Kitaip pastarųjų metų pastangos didinti pasitikėjimą gali nueiti perniek, vėl ims dominuoti kalbos apie senosios teisėjų gvardijos „sugėrovų klubus“, užsiimančius korupcija, kuri jų žargonu vadinta „individualiu teisingumu“.

Sąžiningi teisėjai, kurių yra absoliuti dauguma, nusipelnė gerokai daugiau.

Teisėjai yra išaiškinę, kad juos nuo valdžios ir verslo įtakos turi apsaugoti atlyginimai. Teismų elitas turi progą pripažinti, kad vien platus imunitetas ir padorios algos neužtikrina teisėjų atsparumo.

Jei teismai nesiims tvarkytis patys, jų imsis kitos valdžios šakos, ir būtent tada teismų nepriklausomumui gali iškilti tikra grėsmė.