APIE KOŠĖS VIRIMĄ IR TAUŠKALUS PRIEŠ RINKIMUS

Visi pamename vaikystės eilėraštuką "Virė virė košę", kuris šiandien švietimo politikos akivaruose iš lėto įgauna įvairiaspalves simbolines reikšmes. Į šį eilėraštuką galima žvelgti dvejopai. Pirma, optimistiškai ir vardyti, kas ką gavo. Kita vertus, galima sutelkti dėmesį į pelytę, kuri dėl įvairių kliūčių nesugeba pasiekti tikslo. Tačiau bendra eilėraštuko nuotaika yra džiugi ir nerūpestinga. Belieka tikėtis, kad etatinis mokytojų darbo apmokėjimas taps vaistu nuo visų ligų ir spinduliuos mokytojų nerūpestingumą bei optimizmą.

Vis dėlto pirmieji pedagogų pastebėjimai verčia manyti, kad Antano Smetonos ar eilinio genseko (SSKP generalinio sekretoriaus) šmėklos toliau vaidensis ir toliau pamėkliškai klausinės, kada buvo geriau mokytojams gyventi. Telieka pripažinti, kad politinės partijos nepajėgia įvertinti tikrovės, kurią įvardija elementarūs Lietuvos statistikos departamento pateikiami skaičiai. Pavyzdžiui, pažvelkime į Molėtų rajono savivaldybę. 2007 m. čia gimė 159 kūdikiai o po dešimtmečio – 126. Analogiškai bendrojo ugdymo mokyklų per dešimtmetį sumažėjo nuo 15 (2007 / 2008 mokslo metais) iki 9 (2017 / 2018 m.m.). Vadinasi, žvelgiant iš laiko perspektyvos, vaikų gimstamumo mažėjimas bus etatinio mokytojų darbo apmokėjimo (kaip ir ligšiolinio) silpnoji vieta. Pateiksiu vėl keletą skaičių. 2008 m. Molėtų rajone gyveno 22 987 žmonės, o 2017 m. – 18 122. Pokyčiai akivaizdūs. Galime, kaip visada, padejuoti apie visuomenės senėjimą ar emigracijos mastus, tačiau eilėraštukas "Virė virė košę" turėtų tapti rimta politine ateinančių rinkimų politine programa.

Ypač verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos ir visiems žinomus aptariamos situacijos aspektus. Kad išvirtume košę vaikams pagal Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimus, reikia, kad vaikų būtų. Kad jų būtų, reikia, kad būsimieji tėvai norėtų atžalų susilaukti. Kad norėtų susilaukti vaikų, reikia, kad būsimieji tėvai būtų užtikrinti dėl savo ateities. Kad būsimieji tėvai būtų užtikrinti dėl savo ateities, reikia, kad bet kurios Lietuvos rajono savivaldybės politikai suvoktų, kaip kuriamos darbo vietos. Tik tada, kai politikai supras ne tik kaip atsiranda darbo vietos, bet pradės rūpintis jų kūrimu Lietuvos regionuose, galima bus kalbėti apie gyventojų skaičiaus didėjimą. Ir tik tada Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) galėtų imtis mokytojų darbo apmokėjimo pertvarkymo.

Įsivaizduokime mokytoją, kuris dvi dienas dirba mokykloje, o kitas dvi dienas – medkirčiu. Kokia tikimybė, kad šis darbuotojas yra daugiau mokytojas nei medkirtys?

Kol kas mažai tikėtina, kad žadėti ŠMM milijonai sušvelnins mokinių skaičiaus mažėjimo padarinius. Vadinasi, žvelgiant dešimtmetį į ateitį, papildomo darbo užmokesčio paieškos ar darbas keliose mokyklose bus neišvengiama mokytojų realybė. Leisiu sau šiek tiek negrabiai pajuokauti. Įsivaizduokime mokytoją, kuris dvi dienas dirba mokykloje, o kitas dvi dienas – medkirčiu. Kokia tikimybė, kad šis darbuotojas yra daugiau mokytojas nei medkirtys? Manau, kad apie etatinį mokytojų darbo apmokėjimą daugiau kalbėti neverta.

Kitas įdomus dalykas – galimos gairės būsimoms rinkimų programoms švietimo klausimais. Juk visi puikiai žinome, ką reiškia posakis "Prisivirti košės". Visa būsima intriga slypi politikų sugebėjime praskiesti savo neatsakingus pasisakymus kalbose, skirtose prieš rinkimus ir po rinkimų. Pats geriausias pavyzdys yra, rodos, premjeras Saulius Skvernelis, 2016 m. rudenį pareiškęs, kad mokytojų atlyginimai nedidės, jei nepagerės ugdymo kokybė. Ir tuomet beliko stebėtis, kiek daug pritariančiųjų balsų atsirado. Teko visko išgirsti: ir kad mokytojai pusę dienos dirba, ir kad jie nenori bendrauti su tėvais, ir kad etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, pailginti mokslo metai bei mokymasis kitose edukacinėse erdvėse išspręs šias problemas. Tačiau kai atėjo karštasis 2018-ųjų birželis, visi suprato, kad niekas nenori sėdėti pamokose, kaip kad sėdėdavo prieš du dešimtmečius. O juk tos 20 lemtingų birželio dienų buvo palaipsniui pakeistos veiklomis neformaliose aplinkose iki pat tos akimirkos, kai mokslo metų pabaiga tapo pirmoji birželio savaitė. Ugdymo kokybės kėlimo siejimas su bendrųjų ugdymo programų subliuško po STT reidų Ugdymo plėtotės centre. Šią akimirką švietimo ir mokslo ministrės komandai reiks stabtelėti ir jau su ugdymo programų kaitos idėja išeiti prie 2020-ųjų rinkimų finišo tiesiosios.

Aišku, tokio viešųjų ryšių poveikio, kokį pavyko pasiekti ministrui Gintarui Steponavičiui prieš 10 metų, jau nepavyks pakartoti. Idėja buvo paprasta kaip pirmoko ašara – sutrumpinti programas, kad liktų laiko įsigilinti bei kūrybiškumui ugdyti. Prieš 20 metų ugdymo turinio kaitos teorinis pagrindas buvo Benjamino Bliumo taksonomija, prieš 10 metų – Roberto J.Marzano ir SOLO taksonomija, o dabar?..

Pasidalyti pastebėjimai liudija, kad politinės partijos sugeba pritraukti į savo gretas daug intelektualių žmonių, tačiau kažkodėl nepavyksta pasiekti pozityvių pokyčių.

Dar vienas nerimą keliantis dalykas artėjant 2019 m. savivaldybių rinkimams ir jiems praėjus – savivaldybių administracijų, susijusių su švietimo politikos įgyvendinimu, kaita, neįtikusių mokyklos vadovų tikrinimas bei kaita ir t.t. Tad spaudimas centrinei valdžiai dėl mokslo metų trukmės didės, o ugdymo kokybės problematiką bus bandoma praskiesti įvairiomis veiklomis neformaliose aplinkose. O minėti ekspertai, kad ir kokios laiko distancijos juos skirtų, aiškiai įvardijantys, ką, kiek ir kaip turi išmanyti mokinys, besimokantis bet kurį dalyką, švelniai ir niekam nematant, kaip visada, bus pastumti į šalį. Palaipsniui liks tik begalinė politinė valia ką nors keisti ir gauti teisiškai nepriekaištingą honorarą, o košė ir vaikai su dubenėliais, puodeliais, šaukšteliais palauks.