APIE LAIMĘ IR KAIMYNO TVARTĄ

Kai tokia šilta ir žydinti gegužė, taip ir norisi pakalbėti apie laimę. Ne apie asmenišką, žmogišką, materialiai apčiuopiamą laimę. Tokios laimės formulę bandė išvesti daugybė filosofų, pradedant senovės graikų išminčiumi Epikūru, kuriam laimė buvo saikingai mėgautis jusliniais malonumais.

Suvokimo ribos

Panašiai, tik prasčiokiškai šiurkščiau panašią laimės sampratą išsakė vieno sovietinės rusų literatūros kūrinio (jau nepamenu, kokio) herojus. Paklaustas, kaip jis supranta laimę, trečios kartos proletaras daug negalvojęs atsakė: "Tai barščiai su mėsa!" O truputį ilgiau pagalvojęs pridūrė: "Ir dar 100 gramų degtinės."

"Microsoft" įkūrėjui Bilui Gatesui tokie laimės rėmai būtų gerokai per maži. Taigi, kiekvienam – savo suvokimo ribos.

Norėčiau pakalbėti apie laimę, kurią suvokia didesnės žmonių bendrijos, taigi, apie tai, kas vadinama laimės indeksu. Kiek daugiau nei prieš mėnesį buvo triukšmingai pažymėta kauniečių Laimės diena, tariant, kad Kauno miesto gyventojai jaučiasi laimingiausi Lietuvoje. Mano nuomone, tai buvo puikiai organizuota ir sumani viešųjų ryšių akcija, tačiau aš turiu galvoje Jungtinių Tautų kasmet skelbiamą laimės indeksą. Pagal įvairius nuostatus – ekonominius, socialinius, emocinius, psichologinius pateikiamos išvados, kurios tautos ir kiek jaučiasi laimingos.

Pasijutome laimingesni

Pagal JT indeksą ilgą laiką buvę nelaimingi niurzgos lietuviai pernai iš 60 vietos pakilo į 52 ir staiga pasijuto laimingesni už savo kaimynus latvius ir estus.

Pagal JT indeksą ilgą laiką buvę nelaimingi niurzgos lietuviai pernai iš 60 vietos pakilo į 52 ir staiga pasijuto laimingesni už savo kaimynus latvius ir estus.

O štai pagal dosnumo rodiklį Lietuva, deja, yra priešpaskutinėje vietoje pasaulyje – tik labai maža dalis gyventojų nuolat skiria pinigų labdarai. Lietuviai linkę padėti ir pasikliauti artimų žmonių rate, bet palyginti abejingi kitų žmonių problemoms.

Štai čia ir slypi viena priežasčių, kodėl mes, jau truputį aplenkę artimiausius kaimynus, vis dėlto labiau jaučiamės nepatenkinti nei laimingi.

Pirmajame penketuke – Danija, Norvegija, Islandija, Švedija, Suomija. Atrodytų, čia viskas aišku: skandinaviško socializmo šalyse klesti ekonomika, žmonių labui paskirstomas BVP, beveik tobula sveikatos apsaugos ir socialinio tikrumo (saugumo) sistema.

Lemia ne tik pinigai

Vis dėlto laimės pojūtį lemia ne tik ekonomikos gerovė. Pavyzdžiui, už lietuvius laimingesni jaučiasi Panamos ir kai kurių kitų Lotynų Amerikos šalių gyventojai. Jie apsirengę skurdžiai, važinėja beviltiškai pasenusiais automobiliais, bet visą laiką dainuoja ir šypsosi.

Atrodytų bepigu jiems, ten saulės daug, jie apsirūpinę vitaminu D už dyką, todėl tokie ir laimingi. Tačiau ne visiškai taip – Islandijoje, vienoje laimingiausių šalių, saulė iki 20 laipsnių pašildo gal tik savaitę per visą trumpą vasarą, todėl manau galime daryti prielaidą, kad socialinės laimės hormoną augina ne kosminė, o žmogiškoji saulė.

Manau, daugelis mūsų nesame laimingi ir nebūsime tokie tol, kol vadovausimės ydinga laimės formule: man gerai, kai kitam blogai. Socialinis pavydas atrodo tampa mūsų tautinio mentaliteto bruožu. Dažnam mūsų laimė yra, kai nugaišta kaimyno karvė. O jei dar tvartas sudega – tai tiesiog palaima apima! Štai čia ir pakastas antilaimės šuo. Kol neįveiksime socialinio pavydo komplekso, niekada neatsidursime laimingų šalių dešimtuke, nesvarbu, kiek kiltų mūsų ekonomika.

Matyti užuomazgos

Laimingos yra solidarios šalys, tokios visuomenės, kuriose pagalba vienas kitam, nesavanaudiška parama yra tarsi savaime suprantama norma, savotiškas socialinis instinktas. Solidarumas gali būti būdingas tiek socialinės gerovės visuomenėms (Skandinavijos šalys), tiek draugiškai vieni kitiems nepritekliuje padedantiems neturtingų šalių piliečiams.

Tokios visuomenės apibūdinamos pagal formulę: kito buvimas yra tavo gerovės forma. Pas mus atvirkščiai. Mūsų mentalitetą labiau išreiškia prancūzų filosofo egzistencialisto Jeano Paulio Sartre'o ciniška frazė: "Pragaras – tai kiti."

Jei norime iš tamsos pakilti į šviesą, privalome iš esmės keisti laimės sampratos paradigmą (suvokimo kryptį). O tokių pokyčių užuomazgos jau matyti.

Maži džiaugsmai

Daug metų dirbame kartu su Antanina Medviedeviene, Edita Vaitkūniene, Vytaute Senkoviene ir kitais bendraminčiais įkurtame Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fonde. Jo tikslas – padėti socialiai remtinoms, daugiavaikėms šeimoms ir onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, ligoniukus auginančioms, slaugančioms šeimoms.

Turint omenyje tokias šeimas, apie jokį laimės indeksą kalbėti, aišku, netenka. Tačiau pastebėjau, kad tiek skurdo ir nepriteklių, tiek sunkių ligų prispaustos šeimos tampa kaip reta solidarios ir sugeba atjausti viena kitą.

Niekada neteko patirti, kad gausios, vargingai gyvenančios šeimos varžytųsi dėl gardesnio kąsnio, bandytų gauti didesnį labdaringų maisto produktų paketą, geresnių dovanų. Jos džiaugiasi kasdienine duona, šlakeliu aliejaus, sauja miltų, laimingai šypsosi.

Ir vėžiu sergančių vaikų, ir jų tėvų veiduose – ne vien skausmas ir širdgėla, bet ir viltis bei ryžtas. Kai vaikus aplanko Madam Kuku su trimis laimę nešančiomis strazdanomis ant skruosto (režisierė – Hana Šumilaitė), onkologiniai ligoniukai tiesiog krykštauja. O jei medicina ir Dievas padaro stebuklą, vaikas išgyja – jų tėvų akys suspindi ašaromis, ir tai ne liūdesio, tai laimės ašaros.

Daugiau ryžto ir vilties net ir sunkioje, regis, beviltiškoje padėtyje. Išmokime pasimėgauti mažu džiaugsmu, kepalėliu duonos, strazdanomis ant skruosto, jei jau didelės sėkmės neduota. Tuomet manau tapsime laimingiausia pasaulio tauta, net ir nesustabdę emigracijos. Tegul ir bus mūsų mažiau, bet laimingesni.