APIE PAPILDOMUS MILIJONUS IR TARIAMĄ PERGALĘ

Baigiantis metams finansų ministras pasidžiaugė – šiemet alkoholio akcizo mokesčio bus surinkta 67 mln. eurų daugiau. Tikrai nemažai – skaičius gražus, didelis. Tačiau ar tikrai yra kuo džiaugtis?

Kylantys akcizai žemyn nutempė alaus pardavimus. 2017 m., per 11 pirmų mėnesių, alaus (lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2016 m.) parduota 13,2 proc. mažiau. Panašia dalimi mažėjo ir darbo vietų skaičius alaus daryklose, pas jų tiekėjus, bei kitas paslaugas aludariams teikiančiose įmonėse.

Tai reiškia, kad iš tų milijonų reikia atimti negautus pinigus pridėtinės vertės, darbo, pelno ir kitų mokesčių eilutėse. Dar reikia atimti socialines išmokas, kurios bus mokamos nežinia kiek laiko, nes didžioji dalis darbo vietų nunyko regionuose. Ten, priešingai nei Vilniuje, naują darbą susirasti ne visuomet paprasta. Taigi regionuose gyventojų atskirtis toliau sėkmingai auga.

Akcizai didinti kovojant su alkoholizmu (dėl to stebina ministro džiaugsmas, kad surinkta daug akcizo mokesčio, nes tai reiškia džiaugsmą tuo, kad daug išgerta). Tačiau ar ši priemonė pateisina tikslą – ar tikrai mažiau geriama? Statistinis lietuvis Lietuvoje statistiškai įsigyja mažiau sąlyginių alkoholio vienetų. Dėl to blaivybės šalininkai gali džiaugtis. O prie jų džiugesio prisijungs mūsų kaimynai lenkai ir latviai, nes lietuviai alkoholį perka pas juos. Turiu rimtų abejonių ar realus lietuvis realiai išgeria žymiai mažiau.

2017 m., per 10 pirmų mėnesių, Latvijoje parduodamo alaus kiekiai išaugo 4,92 proc. Tuo metu pas mus daugiau parduodama tik kuro pasienio degalinėse. Ir dar vienas faktas: degtinės pardavimai Lietuvoje krito tik 1,5 proc.

Taigi, lietuvių pinigai keliauja į Latviją ir Lenkiją, darbo vietų mažėja, socialinė atskirtis tampa vis baisesnė, realiai suvartojamo alkoholio kiekiai (tikėtina, kad vis didesnę dalį ten užima stiprieji gėrimai) nekinta. Tačiau kitoje rankoje turime 67 mln. eurų.

Naujausiais, 2018 metais, linkiu šalies valdžiai, kad emigracijos stabdymas nebūtų vien tik skambios frazės, besiskiriančios nuo realių darbų, kad regioninė politika neliktų tik antraplanė tema, o Lietuvos pramonė nebeskirstoma į gerą ir blogą.

2017-ieji turėjo pateisinti ne visų viltis – patogūs skaičiai ne visuomet dera su nepatogia realybe. Linkiu daugiau tikrų pergalių. Ir ne tik tų, kurios pinigais matuojamos.