Du puodukai balintos kavos | kl.lt

DU PUODUKAI BALINTOS KAVOS

Du puodukai balintos kavos, sausainiai ir… randai, vis švysčiojantys iš po mano draugės Ievos (vardą, žinoma, pakeičiau) megztinio rankovės, jai lenkiant ranką. Niekada nedrįsau paklausti, kokie demonai į delną įspraudė peiliuką, bet turiu įtarimų. Susipažinome palyginti neseniai, tačiau numanau, kad paauglystė tokiai netipiškai asmenybei, ypač augant mažame miestelyje, galėjo būti nelengva.

Mano artimoje aplinkoje pasitraukusiųjų iš gyvenimo, dėkui Dievui, nebuvo, tačiau ne kartą teko justi graužiantį kaltės ir beviltiškumo jausmą, kai jau vėliau, akyse ir sieloje prašviesėjus, keli draugai prasitarė, kad yra rimtai galvoję apie savižudybę. Iki šiol kamuojuosi klausdama savęs, kodėl jie nesikreipė į mane pagalbos? Kodėl aš pati per paviršutiniškas šypsenas neįžiūrėjau žvilgsnyje dingusios meilės gyvenimui? Galiu tik įsivaizduoti, ką išgyvena tie, kurie nenoro gyventi nepastebėjo, nors šalia būdavo kasdien. Ypač tais siaubingais atvejais, kai mintys įgauna formą ir realybėje. Bet ir pastebėti sunku – žmonės jauni, sveiki, turintys mylinčių draugų, šeimą, nesukantys galvos, kaip sumokėti už nuomą. Tik šito, matyt, ne visiems pakanka.

Nustebtumėte, kiek yra gražių, sėkmingus darbus ir akademinius gyvenimus turinčių jaunuolių, kuriems rytais nesinori pakilti iš lovos. Kurie vis dar jaučiasi nevykėliai, niekam nereikalingi, nepaisant raudonų diplomų ar krūvos gerbėjų. Kurių sieloje žiojėja pūvanti skylė, kasdien vis auganti, neužpildoma nei linksmais filmais, nei protingomis knygomis, nei vakarais mieste. Kiek yra tokių, kuriems kiekviena diena skausminga it operacija be anestezijos, nors iš šono atrodo, kad jie turi viską ir nieko trūkti jiems tiesiog negali.

Būtent šitaip, "jiems nieko netrūksta, išsidirbinėja iš gero gyvenimo" neretai kalbama apie depresiją ar savižudybes. Tik iš kur visi taip gerai žino, kad tau nieko netrūksta? Dėl to žmonėms ir baisu kalbėti. Net stovint ant tilto atbrailos nesinori paimti telefono paskutiniam skambučiui, nes gi gali sulaukti atsakymo: "Turi kojas, rankas, darbą, kokios dar pas tave gali būti problemos? Tau dėmesio tiesiog trūksta!" Ir pasijusti dar didesniu nevykėliu, dar kaltesniu, kad nesugebi vertinti to, ką turi. Gal todėl taip dažnai pasislepiama po tuo įprastu "man viskas gerai", net ir patiems artimiausiems, net ir tada, kai tas "gerai" liko taip toli horizonte, kad jo jau seniai nebematyti.

Psichologiniai sunkumai, kaip ir vėžys – nors nesirenka pagal amžių, grožį ar materialinę padėtį, tačiau patys savaime tikrai nereiškia, kad gyvenimas baigtas.

Labai neteisinga, kai po savižudybės kartu su užuojautomis artimiesiems pasipila kaltinimai, kokie savižudžiai savanaudžiai. Tiems, kurie nesusidūrė su depresija, nelengva įsivaizduoti, kaip nepakeliamai sunku turi būti, kad tenorėtum vieno – tą tuštumos skausmą užbaigti. Kad pasiryžtum niekada nebematyti mylimiausių veidų, niekada nebristi basomis per drėgną žolę į ežerą, nejusti, kaip saulė glosto tau skruostus. Ir nubraukti ne tik viską, kuo buvai, bet ir tą, kuo dar galėjai būti.

Sunku parašyti protingų išvadų ar duoti patarimų, kaip pačiam neįkristi į nenoro gyventi duobę ar iš jos ištraukti brangų žmogų. Na, nebent dar kartą paantrinti specialistams: pajutus, kad gangrenuoja sielos dalis, atsakinga už gyvenimo džiaugsmą, nieko nelaukti ir ieškoti pagalbos. Nes psichologiniai sunkumai, kaip ir vėžys – nors nesirenka pagal amžių, grožį ar materialinę padėtį, tačiau patys savaime tikrai nereiškia, kad gyvenimas baigtas.

Neseniai sulaukiau žinutės iš buvusio pradinės mokyklos bendraklasio, kuris, smalsumo vedamas, feisbuke susirado keletą vaikystės draugų. Jis neapipylė manęs tais tradiciniais politkorektiškais "kur studijuoji?" ir "ką dirbi?", o tik paklausė: "laiminga? rami?" Ir susimąsčiau, kaip keista, kad šito manęs klausia žmogus, kurį paskutinį kartą mačiau būdama dešimties. Ir kad tų, kuriuos matome kasdien, to klausiame labai retai. O juk tai ir yra du reikšmingiausi dalykai gyvenime, prieš kuriuos visa kita – tiesiog juokingai nesvarbu.

Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Labas rytas

Vyrams tai Nikoletos akys geriausias vaistas...o, jei dar butu galima klausytis jos ir ziureti i akis-taip ir susiprojektuoja nuostabus gyvenimas.

kaunietė

Ačiū Nikoleta už puikius straipsnius, subtilias įžvalgas. Aš esu vyresnio amžiaus, bet visada perskaitau tavo mintis, labai norėčiau, kad daugiau būtų tokių giliai mąstančių jaunų žmonių. "Kauno diena' jau virto eiliniu propagandiniu laikraštėliu (kaip ir visi), Todėl Nikoletos mintys įneša nors mažą spindulėlį, dar kažkokią viltį...

Rokas

Nikoleta tavo straipsniai ir įžvalgos nuostabios deja pačiam jau antra karta tenka susidurti su depresija stiprybes visiems
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS