Šie metai Lietuvos viešajame gyvenime bus svarbūs ir įsimintini dėl dviejų įvykių – valstybingumo 100-mečio minėjimo ir Katalikų bažnyčios popiežiaus vizito į mūsų šalį. Pastarojo reikšmei suprasti būtinas ekskursas į bendrąją šiuolaikinio Vakarų civilizacijos žmogaus būsenų analizę.

Čekų kilmės prancūzų rašytojas Milanas Kundera savo naujausiame romane "Nereikšmingumo šventė" puikiai atskleidžia du kraštutinumus, kurie vis dar tyko mūsų dienų žmonijos, – prievartos ir beprotybės dichotomiją. Visuomenės vis labiau toleruojama agresija kyla iš modernybės krizės laikotarpio – XX a. pasaulinių karų, kai žlugo ilgalaikis pasitikėjimas menu, kultūra ir religija. Užsimoję prieš šią triadą, mūsų pirmtakai pasiekė neregėtą žvėriškumo ir sulaukėjimo lygį. Vėlesnieji, XX a. antrosios pusės prancūzų filosofai Gilles Deleuze'as ir Felixas Guattari knygoje "Kapitalizmas ir šizofrenija" aptarė žmogiškumo likimą po Antrojo pasaulinio karo. Tradicinių vakarietiškųjų idealų žmonės taip ir neatkūrė. Įsigalėjo liberalizmas, kuris atvėrė kelią pirmiausia ekonominei ir finansinei laisvei, kartu įtvirtindamas jau mūsų dienų žmogaus sąmonės suskilimą, žymintį psichiatrinę masinę diagnozę – šizofreniją. Tai būklė be autoriteto, tikslų, į ką nors aiškiai nukreiptų veiksmų.

Šizofreniškas šių laikų žmogaus būvis yra lyg paukščio, uždaryto į narvą, – beprasmis blaškymasis ir atramų ieškojimas ten, kur jokių buvimo pagrindų tiesiog nėra. Visapusis vartojimas yra vienintelė ligoto žmogaus veikla, palydima haliucinacijų ir afektų. Nustatęs šias dvi kraštutines pozicijas – agresiją ir liguistumą – M.Kundera prieina prie paradoksalios išeities. Pasirodo, mūsų laikų žmogui, norinčiam išvengti minėtų kraštutinumų, tiesiog nieko nereikia daryti. Vis dėlto romano "Nereikšmingumo šventė" veikėjai dialoguose pasigenda esminio tokios būsenos bruožo: jei įmanoma nieko neveikti, bet kokiomis sąlygomis nesiimti jokių veiksmų, reikia, kad šią pasyvumo šventę lydėtų gera nuotaika.

Romos katalikų bažnyčios popiežius Pranciškus, kuris šįmet lankysis mūsų valstybėje, vos paskirtas į šį postą, paskelbė visuotinį, žmonijos masto poreikį – dauginti džiugesį visuomenių, šeimų ir individualiame gyvenime. Iš tiesų vien tai, kad esame gyvi, jau yra beveik nuolatinės geros nuotaikos pagrindas, atsakantis į M.Kunderos romano veikėjų užduodamą klausimą: kur gauti geros nuotaikos? Jei ant džiugesio dėl gyvybės pagrindo Katalikų bažnyčia stato laisvės, sąmoningumo ir kritinio mąstymo vertybes, telieka džiaugtis dar ir dėl to. Tikėjimas tampa sąlyga, užtikrinančia galimybę išvengti naujų pasaulinių karų, agresijos ir psichikos suskilimo. Nepaisant daugelio kunigų, pamirštančių, kad netiesiogiai ir tiesiogiai yra atsakingi popiežiui, sprendimų, regis, katalikybė gali tapti asmeninio apsisprendimo, sunkių pasirinkimų lengvinimo, socialinės ir politinės kritikos mentaline erdve. Kita vertus, jei tikėjimas tampa pagrindu persekioti, nekęsti, virsti fanatikais, tenka konstatuoti, kad šie veiksmai, atliekami piktdžiugiškai, patvirtina šimtmečio senumo klasika virtusį teiginį, jog religija tėra opijus liaudžiai.

Kuri religijos, politikos, humanistikos kryptis nugalės, nepaaiškės taip greitai, mums gali nepakakti gyvenimo pamatyti popiežiaus sėjamos džiugesio teologijos vaisių, bet Katalikų bažnyčios vadovo vizitas į Lietuvą bus geras lakmuso popierėlis, galėsiantis parodyti, kaip mūsų šalies kunigai, vyskupai ir žmonės reaguoja į šį įvykį. Nepraradus kritinės nuostatos, bus aiškiai matyti, kas dominuoja – fanatikai ar džiugesio teologijos pagrindu sąmoningumą kuriantys tikintieji.

Po to, kai XX a. nepavyko ne tik socializmo projektas, bet ir psichoanalizės pradininkų sumanymas žmogaus aistras, laukinius instinktus pajungti kultūrai ir kūrybai, džiugesio teologija atrodo esanti verta būti geresnės visuomenės ir kilnesnio žmogaus tapsmo sąlyga. Jei ir šis bandymas nebus sėkmingas, šiuolaikiniam ir ateities žmogui teliks anestezuotis priklausomybėmis ir virtualybe, kuri praryja viską: ir džiugesį, ir prievartą, ir depresiją, ir šizofreniją.

Išvystytų ekonomikų, gerovę sukūrusių valstybių žmonės priversti rinktis tarp apatiško, savimi patenkinto buvimo, šventės dėl pačios šventės, ir prasmingos, džiugios, įvairapusės kūrybos. Trečiojo pasaulio šalys begali grimzti į prievartos dominavimą arba džiaugtis pačiu gyvenimu. Juk gilioji religijos prasmė yra gyvenimo šventimas, vedantis šventumo link. Viena aišku jau dabar – ateizmas yra jau nesėkmingai išbandyta praktika, todėl ją kartoti būtų tiesiog beprasmiška. Tikėjimas arba netikėjimas mūsų laikais jau skirstomas į tvirtą tikėjimą ir ieškojimą, abejonę, bet ne kategorišką dieviškumo neigimą.