GEOPOLITINIŲ ŠACHMATŲ SAMSARA

Šių metų birželio 14-ąją minint Donaldo Trumpo (1946) gimtadienį, mūsų šalyje lankysis kitas, ne menkiau spalvingas politinis personažas. Jau ketvirtą kartą savo apsilankymu mus pagerbs Jo šviesybė Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas Jetsunas Jamphelas Ngawangas Lobsangas Yeshe Tenzinas Gyatso (1935), plačiau žinomas Dalai Lamos XIV vardu. Nors šis vizitas formaliai yra nepolitiškas ir orientuotas vien į budizmo išminties skleidimą, jis negali mums nepriminti apie į užribį nustumtą Tibeto okupacijos klausimą.

"Kas gi tas Tibetas?" – paklausite. Tai – istorinis ir kultūrinis regionas Tibeto plynaukštėje, Himalajų kalnų pašonėje. Daugiau nei keturių kilometrų aukštyje įsikūrusi civilizacija, pasižyminti unikalia kultūra, supinančia į vieną lydinį senovės Kinijos ir Indijos mistiką, budizmo filosofiją ir Sibiro šamanų burtus. Kitaip tariant, tai pati tikriausia pasakų šalis, įsikūrusi tarp debesų tiesiogine ta žodžių prasme.

Per visą savo egzistavimo laikotarpį Tibetas išgyveno pačias įvairiausias valstybingumo fazes – jis spėjo pabūti ir viena agresyviausių Azijos imperijų, ir Kinijos bei Mongolijos valstybių dalimi, ir autonomiška svetimų dinastijų nuosavybe. Nuo 1912-ųjų iki 1951 m. tai buvo absoliučiai de facto savarankiška, bet de jure nepripažinta valstybė. 1949 m., Kinijos pilietinio karo pabaigoje, laimint komunistams, visų akys nukrypo į Tibeto regioną, mat šis užėmė labai didelį plotą, besiribojantį su Indija, ir buvo gausus naudingųjų iškasenų (yra ir vienas didžiausių urano telkinių pasaulyje).

Tais pačiais metais komunistai pirmą kartą įžengė į Tibetą ir per porą metų nesunkiai nugalėjo menką jo armiją. 1951 m. jie privertė regiono valdžią pasirašyti vadinamąją 17 punktų sutartį. Ko verta ši sutartis, parodė 1959-ųjų sukilimas, nusinešęs maždaug 85 tūkst. gyvybių. Nors ilgą laiką formaliai Tibetas buvo ir tebėra autonomiškas Kinijos regionas, jam toli gražu nesvetima represijų, teroro, kultūros paveldo niokojimo, žmogaus teisių pažeidimų ir kitų komunistinės egzistencijos "linksmybių" patirtis.

Kaip ir visa Kinija, Tibetas neišvengė garsiosios kultūrinės revoliucijos siaubo. Tačiau tai nepalaužė tibetiečių kovos dvasios ir kantrybės, o vis kylantys neramumai bei reguliarūs vienuolių ar paprastų tibetiečių vieši susideginimai primena pasauliui apie šio regiono bėdas. Su visa derama pagarba kai kuriems asmenims, reikia konstatuoti faktą, jog Vakaruose didžiąją dalį laiko kova už Tibeto nepriklausomybę buvo miesčioniškų poniučių, egzotikos mėgėjų ir dvasinio peno trokštančių turčių žaidimo aikštelė.

Tai yra palaikyti Tibeto nepriklausomybės siekius šiuose sluoksniuose buvo savotiškai madinga, o svarbiausia – visiškai saugu. Nesupraskite neteisingai – Richardo Gere‘o (1949) ir kitų įžymybių parama, filantropija ir labdara, roko koncertai ir filmai, visa veikla, siekianti atkreipti dėmesį į Kinijos režimo terorą Tibeto regione, yra ganėtinai pozityvu (o svarbiausia, atitinka budizmo doktriną ir prasilenkia su smurtu).

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, jog Tibeto žmonės nusipelnė gerokai daugiau dėmesio, nei gavo iki šiol. Taip pat jie nusipelnė gerokai intensyvesnės ir agresyvesnės paramos iš Vakarų visuomenės, mat pats šio regiono klausimas yra gerokai aktualesnis mums, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Būkime atviri, šiuo metu demokratijai ir visai Vakarų civilizacijai didžiausią grėsmę kelia dvi jėgos: kriminalinė Kremliaus meška ir komunistinis Kinijos drakonas. Pirmoji grėsmė yra daugiau fizinė ir trumpalaikė – ją atremti nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti. Kalbant apie Kiniją, yra gerokai sudėtingiau, jos veiksmai kur kas gudresni bei toliaregiškesni. Savo ekonominiais ir finansiniais čiuptuvais komunistinis drakonas vis labiau skverbiasi į Vakarų pasaulį ir pavojingai apraizgo demokratinės santvarkos pamatus, iš lėto nuodydamas visą Vakarų civilizacijos organizmą.

Prie to prisideda ir dalies pačių Vakarų piliečių veikla. Nemažai jų nori matyti Kiniją tariamame didžių galimybių šalies amplua, o kai kurie yra net naiviai įsitikinę, jog vis labiau bendradarbiaujant su Kinija, ši stebuklingai perims demokratines vertybes bei vakarietišką gyvenimo būdą.

Jeigu jums tai atrodo kažkur girdėta, esate visiškai teisūs. Lygiai tokios pat giesmės buvo giedamos apie Rusiją iki 2014-ųjų Krymo aneksijos bei tariamo Donbaso traktorininkų sukilimo. Visa tai – be galo pavojinga ir suvokiama tik patiems toliaregiškiausiems protams.

Tiesa, kai kurie simptomai jau dabar regimi plika akimi, vienas jų – Tibeto klausimas. Kaip jau minėta, Tibeto nepriklausomybės siekiai pastaraisiais metais buvo stipriai užgožti gerokai artimesnių ir intensyvesnių Ukrainos bei Artimųjų Rytų konfliktų. Maža to, tarp Vakarų galingųjų vis labiau įsigali Tibeto temos baimė – mūsų žemyno politikai vis labiau vengia Jo šviesybės Dalai Lamos XIV draugijos, atvirai bijodami sugadinti tariamai į visokeriopą darną besivystančius santykius su Kinija.

O juk reikėtų elgtis priešingai, t.y. derėtų parodyti ryžtą, valią ir pasitikėjimą savo jėgomis. Reikėtų ne tik skirti daugiau dėmesio Tibeto lyderiams ir remti jų kovą, bet ir atvirai reikalauti daugiau nei mums ar patiems tibetiečiams reikia – absoliučiai nepriklausomo, demokratinio ir provakarietiško Tibeto, bendradarbiaujančio su JAV, ES ir NATO. Norint užkirsti kelią Kinijos įsigalėjimui, reikėtų veikti jau dabar, ir viena galimybių yra būtent Tibetas.

Reikia racionalaus, pragmatiško požiūrio į jį bei dar racionalesnių, pragmatiškesnių veiksmų šiuo klausimu. Palaikydami Tibeto žmones ir padėdami įgyvendinti jų siekius, ilgalaikėje perspektyvoje padėsime ir sau.

Budistas ar dvasinga miesčioniška poniutė veikiausiai pasakytų, jog toks požiūris ciniškas, tačiau geriausi politiniai sprendimai yra tie, kurie duoda visokeriopą, ilgalaikę naudą kuo platesniam žmonių ratui, o ne tie, kurie kyla vien iš altruistinio noro padėti kenčiančiajam ar engiamajam.