Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje – valstybės šimtmečio išvakarės, kur net ir šventės proga toliau nesiliauja eksperimentuoti "profesionalų" Vyriausybė. Tik apmaudu, kad tie jų bandomieji triušiai – ir vėl piliečiai-mokesčių mokėtojai.

"Profesionalai" kategoriškai nepripažįsta juos ištikusios kognityvinių gebėjimų krizės arba tiesiog silpnaprotystės. Sveikatos ekspertas Aurelijus ruošiasi dar vienai ligoninių pertvarkai, po kurios ligų apniktiems provincijų bėdžiams beliks gyviems lįsti į kapą, o periferijų medikams, jei dar turės jėgų tokiam demaršui, – nešdintis lauk iš jubiliejaus sulaukusios mylimos tėvynės.

Tad kuo gi galime pasidžiaugti, artinantis didžiajai valstybės ir mūsų visų dienai, ar kad Seime atsirado dar vienas erotinės poezijos šimtmečio dainius Egidijus V.? Lig tol bandęs išgarsėti politine eseistika ir neblaiviais nuotykiais oro uoste. Veikiausiai pajutęs, jog tema apie "dinozaurėjančios" Europos emocinius-politinius svarstymus (yra toks veikalas) jau išsemta, ėmėsi pikantiškos meilės lyrikos, bet (o, siaube!) išsyk buvo "ne taip" suprastas.

Anot paties naujai iškepto poeto, kolegėms jis savo kūrybą siuntinėjęs "tik įvertinimui ir nesiekęs prie niekieno priekabiauti". Tai jau subtilesnis, nei Kęstučio P. atvejis, kuris, kaip dabar pats mano, tada, po padėjėjų nelemtų darbo pokalbių, geriau jau būtų prisipažinęs esąs gėjus ir išvengęs to gėdingo išmėžimo iš olimpo.

Gaila Danijos princo, bet labiau apmaudu, kad Lietuvoje Hamletas, tas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį, mirė dar anksčiau. O gal jis čia net nebuvo gimęs? Šimtmečio klausimas švenčiančiai Lietuvai.