IŠ HUMANISTINIŲ PASKATŲ

Kol Donaldas Trumpas (1946) ir Kremliaus banderlogų caras (1952) dvi valandas užsidarę kambaryje Helsinkyje nežinia ką veikė, pasaulį apskriejo išganinga žinia: "JAV sulaikyta rusų agentė".

Ir atsitik taip būtent tuo metu, kai Rusijos reputacija, dėl išpuoselėtų milicininkų šypsenų, viso pasaulio akyse ėmė kilti į viršų. Kai kas skalijo, jog čia – provokacija, siekianti sužlugdyti užsimezgančią JAV ir Mordoro draugystę. Veikiausiai nagus vėl prikišo prekeiviai ginklais, žydai, masonai, driežažmogiai ir gal net pats George‘as Sorosas (1930).

Sulaikytoji – Marija Bunina, 29 metų ne itin išvaizdi rusaitė, raudonais, turbūt dažytais plaukais. Ji sugebėjo gana arti prisišlieti prie organizacijos, kovojančios už teises laikyti šaunamuosius ginklus, bei Respublikonų partijos. M.Bunina yra kaltinama ne tiek šnipinėjimu, kiek siekiu paveikti JAV politiką (nelegaliu lobizmu) ir yra siejama ne tiek su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, kiek su konkrečiu asmeniu iš Kremliaus aplinkos. Nors šis asmuo oficialiai neįvardijamas, manoma, kad tai yra Aleksandras Toršinas – Rusijos centrinio banko vadovo pavaduotojas, kuriam neseniai buvo pritaikytos sankcijos.

Kaltinamosios advokatas ir kai kurie kolegos neigia, kad ji – Rusijos agentė. Esą ji įsimylėjusi Jungtines Valstijas ir liberalizmą bei siekia visa tai, lyg gerąją naujieną, atnešti į savo dvasingąją "dieržavą". Atvyko ji į JAV iš Rusijos turėdama studentės vizą ir per kelerius metus labai sparčiai priartėjo prie atvirą įtaką JAV vidaus ir užsienio politikai darančių juridinių ir fizinių asmenų. Kai kas tvirtina, jog panelė netgi siūliusi seksualines paslaugas už galimybę įsidarbinti organizacijoje, pasirinktoje savo veiklos taikiniu.

Taip pat kalbama, jog kelerius pastaruosius metus M.Bunina gyveno su 56 metų konservatyvių pažiūrų amerikiečiu iš Pietų Dakotos, o, pasak tyrėjų, nurodymus gaudavo internetu (įskaitant ir socialinius tinklus). Pastarasis faktas tikriausiai privers daug ką suabejoti: Ar tikrai ši mergina – Rusijos šnipė? Ar slaptasis dvasingiausios pasaulio šalies agentas gali būti toks kvailas, kad socialiniame tinkle "Twitter" palikinėtų savo žinutes: "Dabar reikia veikti tyliai ir atsargiai" ir "Laukiu tolimesnių nurodymų"?

Kai kurie Kremliaus banderlogai išgirdę pastarąjį faktą netgi bandė ironiškai purkštauti, esą galingiausia pasaulio valstybe laikoma JAV išsigando eilinės moteriškės. Kad ir kas būtų M.Bunina, jos istorija yra puiki proga klausimui: "Kas yra šnipas?" Ar tai visų mylimas Jamesas Bondas, gebantis vienu metu šaudyti, gaudyti, bėgti, gerti martinį, flirtuoti ir stilingai sanguliauti? Ne.

Statistinis šnipas yra būtent tokia blanki pelė kaip suimtoji M.Bunina – niekuo iš minios neišsiskiriantis žmogus, kuris sugeba patikti (dėl išlavintų komunikacinių savybių), bet yra tuoj pat užmirštamas, vos tik dingsta iš akiračio. Tokie žmonės atsiranda labai netikėtai (tarsi iš niekur), būtent ten, kur reikia, tada, kai reikia, ir šalia tų, prie kurių ir reikia atsirasti. Tada jie imasi savo užduoties: kaupia reikiamą informaciją arba netiesiogiai daro didesnę ar mažesnę įtaką visos valstybės politiniams sprendimams. Kol tokių "pelyčių" yra viena arba dvi, jų darbo rezultatus labai sunku pajusti fiziškai, tačiau kai jų – keli šimtai arba tūkstančiai, žiūrėk, ir D.Trumpas laimi rinkimus, ir britai išstoja iš ES, ir dalis respublikonų ima abejoti JAV misija pasaulyje bei NATO reikšme žmonijai.

Kaip yra "daroma" ta įtaka? Per asmeninius ryšius bei draugystes, įskaitant ir seksą (šiuo klausimu J.Bondo filmai nemeluoja). Jeigu šnipas – mergina, jai nebūtina tapti kongreso nario meiluže. Užtenka būti to paties politiko sūnaus geriausio draugo oficialia mergina ir, galima sakyti, jog ji sėkmingai infiltravosi į reikiamą aplinką. Toliau, kalbant M.Buninos žodžiais, teks dirbti "tyliai ir atsargiai" ir "laukti tolimesnių nurodymų." Bėda ta, jog neretai tokiems agentams yra ant kaktos užrašyta, kas jie ir ko jie siekia.

Štai jums tikri pavyzdžiai iš praeities. Visi gyvenimo būdo žurnalų skaitytojai žavisi trumpai valdžiusio Jungtinės Karalystės monarcho Eduardo VIII (1894–1972) ir amerikietės Wallis Simpson (1896–1986) meilės istorija. Populiarioji kultūra yra įtvirtinusi mitą, kad karalienės Elžbietos II dėdė atsisakė sosto dėl meilės, neatlaikęs konservatyvios britų visuomenės dalies spaudimo, kuriai esą nepatikusi mintis, jog monarcho žmona – kelis kartus išsiskyrusi amerikietė. Tiesa yra ta, kad būsimasis monarchas kone atvirai simpatizavo nacizmui ir Trečiąjį reichą valdžiusiam dėdulei Adolfui (tokios mados vyravo kai kurių britų elito sluoksniuose), o ponia W.Simpson jo gyvenime atsirado labai netikėtai ir, pasak Didžiosios Britanijos žvalgybos, palaikė keistą draugystę su Joachimu von Ribbentropu (1893–1946). Todėl yra įsitikinusių, jog W.Simpson buvo arba vokiečių šnipė, arba bent jau asmuo, patekęs į stiprią asmeninę J. von Ribbentropo įtaką. Kai kurie net yra įsitikinę, jog W.Simpson buvo vyras arba hermafroditas.

Kitas įdomus pavyzdys – buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis (1944), žymus savo meile Rusijai ir lobizmu, skatinančiu nepainioti ekonomikos ir politikos, dabar dirbantis "Gazprom". Jau daug metų spėliojama, iš kur ši Gerhardo meilė rusiškoms dujoms ir naftai. Siūlo galu galima laikyti faktą, jog G.Schröderis ištraukė iš kalėjimo kairįjį teroristą (dabar neonacį) Horstą Mahlerį (1936), vieną iš žymiosios "Baader-Meinhof" gaujos (dar žinomos RAF pavadinimu) įkūrėjų. Ši kairiųjų teroristų grupuotė tikrai turėjo ryšių su STASI (o tai reiškia, jog ir su KGB).

Pasak britų dienraščio "The Guardian", STASI žmogus grupuotės viduje buvo būtent H.Mahleris. XX a. 8 dešimtmetyje teisininku dirbęs G.Schröderis taip pat RAF istorijoje pasirodė labai netikėtai ir pasiūlė savo paslaugas H.Mahleriui beveik už dyką, paties Gerhardo žodžiais tariant, "iš humanistinių paskatų".