Ką verslui atneš naujasis politinio teatro sezonas? | kl.lt

KĄ VERSLUI ATNEŠ NAUJASIS POLITINIO TEATRO SEZONAS?

Rudeniop Lietuvą vizituoja garbingi svečiai – Izraelio ir Baltijos šalių ministrai pirmininkai, svečių laukiama dar daugiau, buvo ir bus daug kalbama apie tarptautinį bendradarbiavimą, verslą ir investicijas. Svečiai žavisi įžymybėmis, o stebisi išraustomis Kauno gatvėmis, kurios kaip apkasai brėžia artėjančių rinkimų fronto liniją.

Kita vertus, paprastam žmogui ne toks ir svarbus tarptautinis bendradarbiavimas, jam labiau rūpi jo gatvė, namas, kuriame gyvena, ir jo gyvenimo kokybė. O kokia ji bus – pamatysime rudenį, kai prasidės dar vienas Seimo sezonas.

Kai po 30 metų aktyvaus verslo žvelgi į retrospektyvą, gali apibendrinti, kad rinkimų metai politikos teatre katalizuoja ir komiškų, ir tragiškų žanrų aktorius, taip pat atsiranda naujų vienadienių veikėjų. O štai matant, kokios tragedijos ir kokios komedijos vyksta su verslu, darosi liūdna ir pikta.

Ekonomistai dabartinės valdžios sprendimus vis dažniau apibūdina kaip "šliaužiančią nacionalizaciją". Pastabesni sako, kad panašius dalykus regėjome ir per ankstesnes kadencijas. Pati "šliaužianti nacionalizacija" apibūdina veikimo būdą, kai sąlygos verslui griežtinamos iki tokio lygio, kad galiausiai jis nebeturi galimybių veikti. Susilpninus verslą, valdžia ir / ar jos remiami oligarchai ar monopolijos įgyja galimybę už sumažintą kainą įsigyti nuvertėjusias įmones arba vietoje bankrutavusių steigti naujas.

Ekonomistai jau pasakė savo vertinimus, o mes praskleiskime uždangą ir pasižiūrėkime, kokias paslaptis mums atskleis naujasis politinio teatro sezonas.

Odės augančiai gerovei

Ar pastebėjote, kad, valdžios akimis, viskas tik gerėja? Statistikos departamentas skelbia 3,7 proc. BVP augimą, atlyginimai kyla 12 proc., vartojimas auga, eksportas ir investicijos didėja – kam nemalonu girdėti tokias naujienas? Deja, sėkmės istorijos, kuriomis gyrėsi praeitos valdžios, o dabar – valstiečiai, dažnai yra apgaulingos.

Kodėl taip sakau? Jau dabar apie 60 proc. valstybės išlaidų sudaro socialinės išlaidos, ir programoje jas numatyta tik didinti. Visi socialiniai valdančiųjų įsipareigojimai gula ant paprasto žmogaus ir smulkiojo verslo pečių. Pažiūrėkite patys, stambusis verslas randa būdų, kaip sulaukti privilegijų iš valdžios, o vos tik jos baigiasi, tvarumo nebelieka ("Coca-cola" išeina, "Felix" išsikrausto, "Barclays" užsidaro, DNB išsikelia).

Taigi naujajame politiniame sezone ir vėl girdėsime giriantis, kad paprastam žmogui gyvenimas gerėja, nors iš tikrųjų gerės tik saujelei išrinktųjų. Ypač tiems, kuriems pavyksta sulaukti tų privilegijų.

Štai iš pirmo žvilgsnio paprastas pavyzdys. Valdantieji, nesigilindami į skirtingų lošimo rūšių ypatumus, siekia uždrausti lošimų reklamą, o loterijas ėmė ir "užmiršo". Turime šviežią tokio požiūrio rezultatą: loterijos smarkiai padidino savo pusmečio pajamas, kai antžeminiuose lošimuose jos drastiškai krito.

Senieji bičiuliai, dominuojantys loterijų rinkoje, sąmoningai brėžia liniją tarp loterijų ir lošimų, nors pagal turinį neteisėtai legalizuotos, todėl laukiančios teismo sprendimo, e.loterijos iš esmės nesiskiria nuo azartiškiausių lošimų.

Kad net vaikai gali dalyvauti ir dalyvauja tokiose loterijose, garsiai nekalbama, nes kaip atrodys morali politika, jei viena burna garsiai kalbama apie tai, kad reikia saugoti žmones nuo pagundų, o kita – patyliukais sudaromos sąlygos loterijų verslui apeiti šiuos klausimus.

Situacija nepasikeis, kol ir toliau neklausime savo politikų, kas režisuoja jų teatrą? Nekelsime klausimų ir nesiaiškinsime, kas užsakovai, kas statistai, o kas – scenos darbininkai.

Vyks selektyvus juodinimas

Juodinti kitus yra lengva: visų pirma, garsiai viešinti ir kalbėti neobjektyviais duomenimis, gąsdinti neinformuotą visuomenę, šeimas su mažais vaikais, mokytojus, gydytojus, policininkus, Seimą, prezidentūrą. Paskui jau siūlyti.

Verslas išugdė pastabumą, taigi kaskart atkreipiu dėmesį, kai po kiekvieno nepagrįsto gąsdinimo atsiranda naujos gyvenimą ribojančios ir vertės nesukuriančios įstatymų pataisos. Uždrausti sviestą, pieną, prezervatyvus, malkas, rūkymą balkonuose, trumpinti prekybos centrų darbą, diferencijuoti baudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus pagal pažeidimo padarymo vietą, lyg svarbesnių klausimų valstybėje nebūtų! Yra, bet veikti taip yra lengviausia.

Ar mes suprantame, kad selektyvus verslo juodinimas reikalingas kaip teatrui dekoracijos? Pagalvokite patys, kaip pastaraisiais metais buvo juodinamas verslas. Kai tik žynys taukšteli lazda, nesvarbu, gamyba ar prekyba, alkoholio pramonė ar žiniasklaida, – visi tampa blogi.

Kaip baigiasi selektyvus juodinimas? Liūdnai – teikiami vis nauji pasiūlymai, vis nauji užkardymai, vietiniams verslams užkraunamos milijonus eurų kainuojančios prievolės, jie silpsta. Įmonės, užuot investavusios į plėtrą, turi skirti lėšų nebūtiniems ir aiškiai pertekliniams reikalavimams įgyvendinti. O verslui taip reikalingos investicijos, kuriomis būtų galima stiprinti Lietuvą ir kelti dirbantiesiems atlyginimus, iškeliauja į kitose valstybėse registruotų užsienio bendrovių sąskaitas.

Paprastas mūsų rinkos pavyzdys – keliamas reikalavimas tikrinti, filmuoti ir saugoti įrašus apsilankiusiųjų lošimo organizavimo vietose, kai loterijos bilietai prekybos centruose parduodami atvirai, ir dar vaikams, o gauti tas pačias paslaugas nuotoliniu būdu galima vos kelių mobiliojo telefono ar kompiuterio mygtukų spustelėjimu.

Kas už tai atsakys, ir kiek ilgai dar tęsis ši ilgametė komedija? Gal kas iš "rūpintojėlių" atsakys?

Kontrolė dar labiau griežtės

Kiekvienoje reguliuojamoje rinkoje yra atskiras klanas: ministerijų klerkai, priežiūros institucijų ir vidurinės grandies vadovai, departamentų direktoriai. Vieni rengia verslą reguliuojančius pasiūlymus, kiti prižiūri, kaip jie įgyvendinami. Juos vienija vienas tikslas – jie nori dirbti.

Vykdant draudimų, užkardymų ir ribojimų politiką, būtina daugiau rankų, taigi ir "kadrų". Valstybei reikia skirti vis daugiau asignavimų šioms institucijoms išlaikyti. Tendencija rodo, kad sprendimų, kurie griežtina verslo sąlygas, vis daugėja, o naujus sugriežtinimus juk būtina prižiūrėti. Ir visa tai vėl bus apmokama iš mūsų kišenės. Iš pradžių spaudžiant smulkųjį verslą, vėliau didinant akcizą, socialinį draudimą, PVM, GPM, PSD, etc.

Žinote, ką? Verslininko patirtis rodo, kad metais, o gal ir dešimtmečiais šie politikos teatro statistai nesikeičia, nors tu ką. Nepotizmo, kuris lydi valstybės tarnybą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, mes ligi šiol taip ir neatsikratėme. Jei turi giminaitį Seime, gali tapti departamento pavaduotoju, o gal ir ministru. Tokių pavyzdžių ne vienas.

Maža to, veikia įvairios nevyriausybinės organizacijos, asociacijos ir koalicijos, kurios, kaip parodė gyvenimas, gali bet kokį, galima įtarti, kad net ir psichikos problemų turintį asmenį, nusiųsti į Seimą su įstatymo pakeitimo pasiūlymu, ir jis bus išgirstas. O argumentuotas verslo balsas – toli gražu ne visada. Viešojoje erdvėje vienas po kito demaskuojami pavyzdžiai, kaip "naudingi idiotai", "kovotojai už sveikatą", "liaudies balsas", "įtakos darytojai" dažnai tampa tik "pateptųjų" klapčiukais, dirbančiais aiškiam stambaus kapitalo, oligarchų ir monopolininkų interesui.

Atrodo, kad mes nesuprantame, jog dominuojant stambiajam kapitalui mažinama konkurencija, korupcijos rizika yra žymiai didesnė negu rinkoje, kurioje dominuoja smulkesnis verslas. Didėjant tokio pobūdžio pavojams, valstybė jau padidino asignavimus specialiosioms tarnyboms išlaikyti ir korupcijos prevencijai, o ateityje taip konstruojamoje rinkoje asignavimai kovai su korupcija neišvengiamai augs.

Vykstantys politiniai skandalai jau parodė, kad ilgainiui ne tik specialiosioms tarnyboms, bet ir prokurorams bei teisėjams tampa itin sudėtinga kovoti su pačios valdžios sukurtais monstrais. Ir visa tai vėlgi gula ant tų pačių mokesčių mokėtojų pečių.

Mokesčius augins

Nepaisant to, kad biudžeto surinkimas perviršinis, apie mokesčių mažinimą diskusijos nevyksta. Jau dabar Lietuvoje mokesčių našta gyventojams trečdaliu didesnė nei Airijoje. Socialiniai valdžios įsipareigojimai piliečiams tik didėja, nes didžiają dalį valdžios išlaidų sudaro socialinės išmokos. O mūsų politikai, užuot galvoję, kaip sudaryti verslui galimybę sėkmingai dirbti, užsidirbti ir sumokėti daugiau mokesčių, svarsto visiškai priešingai.

Šios kadencijos pavyzdys: sugalvojo politikai padidinti lošimų ir loterijų bendrovių mokesčius, ėmė ir pasiūlė, be rimtesnių paskaičiavimų ir prognozių, be didelių diskusijų – vieni dvigubai, kiti trigubai. Sugalvojo, kad reikia uždrausti lošimų reklamą, ir vėl pasiūlė. Gąsdindami visuomenę siekia to, ko nori, – žlugdyti verslą. Sumažėjus pajamoms ir padidėjus kaštams, verslui dirbti tampa itin sudėtinga, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma.

Akivaizdu, kad tokiais veiksmais mažinama konkurencija, proteguojamas ypač stambus kapitalas. Prieš kelerius metus užkardžius antžeminių lošimų rinkos plėtrą, buvo galutinai užtrenktos durys šiame versle dalyvauti smulkesniam nacionaliniam kapitalui. Tomis pačiomis rankomis buvo pasiekta, kad Lietuvoje neatsirastų nacionalinės lošimo automatų gamybos, o įmonės juos toliau turėtų importuoti, išsiųsdamos didžiules sumas iš Lietuvos. Na, o tuo pat metu vienus užkardę, valdžios sraigteliai kitus ėmė ir prasuko. Jau dabar aišku, kad paskubomis legalizuotą mūsų šalies nuotolinių lošimų rinką (kaip anksčiau ir finansų sektorių) ilgainiui užvaldys stambaus skandinaviško kapitalo bendrovės. Procesas vyksta pakankamai sparčiai – taip naikinamas ir lietuviškas verslas, ir nacionalinio verslo idėja, o lėšos už suteiktas paslaugas ir vėl milžiniškais kiekiais iškeliauja iš Lietuvos.

Konservatoriai ar socialdemokratai dar kalbėjo, o dabartiniai valdantieji net nekalba apie paramą smulkiajam verslui. Ministras pirmininkas, prabilęs apie tai, atrodo kaip vienišas karys ar ateinančių rinkimų pažadų šauklys. Juk ir ilguoju, ir trumpuoju periodu buvo ir yra daroma atvirkščiai. Našta verslui didinama, jis stambėja, todel smulkesnis priverstas užsidaryti ar parsiduoti užsienio investuotojams. Ilgainiui dėl tokias verslo sąlygas užtikrinančios politikos mažėja konkurencija, ir gali atsitikti taip, kad rinkoje dominuos itin stambus kapitalas, neretai oligarchinis, o gal ir monopolinis.

Deja, bet vyks priešingi procesai, nei kalba valdančiųjų lyderis. Kainos augs, didės mokesčiai ir juos mokančių subjektų aprėptis, atsiras naujų mokesčių. O kai valdžia norės reguliuoti kainas, teks imtis tikrosios "šliaužiančios nacionalizacijos". Mes buvome rinkos pionieriai, ir tai jau patyrėme – loterijų ir lošimų rinkoje smulkieji jau skaičiuoja kalendoriaus lapelius. Atrodo, kad tokios pačios tendencijos laukia ir kitų smulkiųjų verslininkų.

Dominuoja stambieji

Lošimų srityje Europa jau seniai kalba apie grėsmingą tendenciją: verslą ribojantys įstatymai virto oligarchų instrumentu – kovodami dėl rinkos jie nuosekliai didina naštą nacionaliniam verslui ir stumia jį iš vietos rinkos.

Per ilgus metus susiformavo stiprus marionečių tinklas vidurinėje valdžios grandyje – vietos ministerijose, priežiūros tarnybose, viešosiose įstaigose, agentūrose. Kur gimsta nepagrįsti ir išimtinai į vieną pusę nukreipti įstatymų projektai ir pateikiamų projektų išvados, už kurių padarinius, naudojant atidirbtas, gerai pažįstamas nepakaltinamumo procedūrines schemas, kaip rodo laikas, kol kas niekam atsakyti nebuvo būtina.

Griežti įstatymų ribojimai nėra naujiena nebrandžiai Rytų Europai, tas pats vyksta Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, kaimyninėse valstybėse. Maža rinka lemia tai, kad oligarchams paprasčiau ją sutvarkyti savo nuožiūra. Laikydami finansinės ir politinės įtakos svertus savo rankose jie formuoja nuomonę ir susidoroja su konkurentais. Loterijų ir lošimų rinkoje tai akivaizdu, galima tik pranašauti, kas toliau darysis mažmeninės prekybos, bankininkystės, logistikos, IT ir kitose srityse.

Politikų rankomis sužlugdyti verslą (o dar ir nišinį) nepatyrusioje visuomenėje ypač lengva. Įvertinus ekonominius duomenis, rinkos tyrimus, atliktas studijas, įvairių pasiūlymų turinį ir tikrąją jų esmę bei juos igyvedinančių priemonių arsenalą tampa aišku, kad Lietuvoje veikia įsigalėjusi sistema, kuriai žlugdyti smulkius ir tiesti kelią stambiems yra vienintelis tikslas. Kodėl ši sistema iki šiol veikia, tebelieka vieša paslaptis.

Kas pakeis situaciją?

Lietuvos maras yra emigracija – mažėjame sparčiausiai Europoje, praėjusių metų rekordas 54 tūkst. Nors kalbama, kad žmonės Lietuvą palieka dėl mažų pajamų, pasirodo, ne tik dėl to. Didelė visuomenės dalis išvyko ir dėl to, kad neapsikentė vykstančio teatro ir jo veiklos ilgamečių padarinių. Ne verslas kaltas dėl to, kad žmonės emigruoja. Aktyvūs piliečiai mato, kad teatro sezonų bus dar ne vienas, o kiekvienas ateinantis tampa tik grėsmingesnis ir nieko gero nežada.

Draudimų, užkardymų ir mokesčių didinimo vajus maskuoja valdančiųjų idėjų trūkumą. Dukart mažesnė Estija surenka pusantro milijardo eurų didesnį biudžetą nei Lietuva, nes šiaurinės kaimynės politikai kalba apie verslą ir jo galimybes, iš verslo surenkami mokesčiai, jis moka atlyginimus ir kuria gerovę. O į socialinę demagogiją pasukę mūsų valstietiškos natūros politikai svarsto tik apie tai, kaip iš lietuviško verslo išspausti kuo daugiau, o išspaudas tiesiog padalyti.

Ar įmanoma kurti geresnes sąlygas smulkiajam verslui, jei jis Lietuvoje gerokai nunykęs? Ar įmanoma prikelti iš numirusiųjų? Aišku, kad ne. Lygiai taip pat, kaip neįmanoma susigrąžinti ir beveik milijono svetur išvykusių Lietuvos piliečių. Nebent politikų požiūris į verslą, o ypač į smulkųjį, pasikeistų iš esmės, nuo populistinio į ekonominį, verslai būtų diferencijuojami, sudaromos palankios sąlygos jiems augti. Tam būtina remtis ne savo įsivaizdavimo, o sėkmingų ir turtingų valstybių, kuriose yra užtikrinta sąžininga konkurencija, minimizuota biurokratija, o rinkoje smulkusis verslas užima deramą vietą – Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ar Vokietijos pavyzdžiais.

Situacija nepasikeis, kol ir toliau neklausime savo politikų, kas režisuoja jų teatrą? Nekelsime klausimų ir nesiaiškinsime, kas užsakovai, kas statistai, o kas – scenos darbininkai. Politikų vaidmenys gali būti tragiški, gali būti komiški, tačiau mums, politinio teatro scenos žiūrovams, o neretai ir aukoms, privalu reikalauti kiekvieno aktoriaus asmeninės atsakomybės, nes jų sprendimai lemia kiekvieno Lietuvos piliečio, mūsų vaikų ir anūkų ne tik gyvenimą šiandien, bet valstybės ateitį.

Rašyti komentarą
Komentarai (8)

kauniete-suvalkiete

..ka protingo gali pateikti Seimo jokeriai? juk tai dauguma menko issilavinimo ,neisprusia, atsitiktiniai zmogeliai , marionetes "tampomos uz virvuciu "atitinkamu uzsakovu ,.Tuo tarpu kiekvieno lietuvio svajone likti tevyneje ir sukurti lietuviska-Liuksemburgo,ar Lietuvos-belgijos gerbuvi;kad nereiktu patiems is saves juoktis,bet kazkaip atsitiktiniai aferistai suokia pries rinkimus ---lyg lakstingalos irrrr stai jie===valdovai,atsiprasau,valdziazmogiai[kaip biauriai skamba!!] ir ka tokie bekikenantys,bepozuojantys gali teikti Lietuvai gero ?? o gi nuli)))))ooooo.

Protingos mintys skirtos protingiems žmonėms

Gaila, Karbauskio gandragalvių šutvės „profesionalūs idiotai“ eina priešingu keliu – vietoje verslo skatinimo užsiima draudimais.

K.

Iš esmės mintys teisingos. Bet kai minimas lošimų (o iš tikrūjų žmonių durninimo) verslas tai tampa neįdomu.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS