Kelios mintys apie rinkodarą | kl.lt

KELIOS MINTYS APIE RINKODARĄ

Šitą komentarą rašau kūrybininkams ir – be jokios abejonės – sau. Rinkodara – labai silpna mano pusė, ir jai tikrai reikėtų skirti savo laiko, dėmesio, minčių.

Mums patinka kurti menus. Faktas.

Dažnas pritartų, kad gyvenimas gali būti įspūdingiausias paties kuriamas meno kūrinys. Ambicinga siekiamybė, kurią verta išbandyti.

Kita vertus, grįžkime prie mažiau ambicingų meninių projektų – mūsų sukuriamų meninių darbų. Kodėl mes vis dar tikime, kad kažkas kitas gali sugalvoti ir įgyvendinti tobulą mūsų sukurto produkto rinkodaros schemą?

Be abejo, taip galvoti patogiau. Juk yra būriai kabinetuose sėdinčių meno vadybininkų, projektų kūrėjų.

Faktas ir tai, kad užsiimti rinkodara mums patiems nėra nei smagu, nei įdomu.

„Tarsi būtum pats save nusamdęs nelabai smagiam darbui“, – taip rašytojas Ianas McEwanas viename interviu vaizdžiai papasakojo, koks jausmas kilo mėnesius skyrus knygos kūrimui, kai teko sugrįžti į pasaulį ir užsiimti knygos rinkodara. Ankstesnysis „aš“, sako rašytojas, buvo laimingas rašydamas knygą. Dabar, būdamas pardavimo agento pozicijoje, aiškiai supranti, kad anas vyrukas nugriebė visą malonumą rašydamas tekstą, o šitam bėduliui lieka juodas darbas jį parduoti.

Dažnas menininkas pritartų šitam pastebėjimui. Turbūt vienetai ateina į šią veiklą dėl to, kad svaigsta noru kurti reklamines kampanijas ar galvoja, kaip čia darbo dienos pabaigoje paredaguoti tinklaraščio įrašą. Rašytojai tampa rašytojais, nes nori rašyti. Aktoriai nori kurti vaidmenis, fotografai – fotografuoti. Kiekvienas noriai fokusuojasi į jiems patinkančias veiklas ir labai gerai jaučiasi tik tuo užsiimdami. Tačiau faktas yra ir tas, kad sąlyginai nedaug žmonių gali gyventi tik iš meno.

Žinodami mažiau malonią produkto pardavimo dalį, dažnai nukenčiame nuo visažinių ekspertų. Atsiprašau visų puikių meno vadybininkų – jūsų, kaip ir visa ko su kokybės ženklu, yra labai ribotas kiekis.

Kolegos kūrybininkai, rimtai – kas geriau už mus pačius gali parduoti mūsų kurtą kino filmą, mobiliąją porogramėlę, paveikslą, meninę instaliaciją?

Net jei ir sumoki nemenką pinigų sumą, kažkam, tarkim, reklamos agentūrai, kuri apsiima skirti tam laiko, žinių, gebėjimų, kur garantijos, kad ji labai rimtai dirbs?

Viena frazė turėtų būti paskelbta kaip daugiausia meninių projektų užmušanti ir užkasanti itin giliai. Ir, beje, mėgstama kūrybininkų. Ji skamba taip: „Aš esu idėjų generatorius“.

Jei sąžiningai – nei pasaulis, nei žmonija tikrai nelaukia dar vienos knygos, filmo, mobiliosios programėlės, spektaklio.

Žmonės mėgo ir tebemėgsta klasiką; jie yra absoliučiai laimingi su jau turimais dalykais.

Randi laiko kūrybai? Vadinasi, pats esi labiausiai suinteresuotas savo sėkme. Ir niekas kitas.

Ką aplinkiniai turėtų suprasti, kaip jie turėtų iššifruoti žinutę išgirdę, kad pats neketini rasti būdų patraukliai papasakoti, kaip tas konkretus kūrinys gimė? Daug kartų. Skirtingoms auditorijoms.

Tai tavo darbas – padaryti vertingą darbą ir pasistengti, kad jis pasiektų žmonių dėmesį.

Kiekvienas projektas turi turėti žmogų, matantį visumą ir galintį jį įgyvendinti „nuo iki“.

Tas žmogus turi būti tu. Rinkodara yra tavo darbas. Jis negali būti perduotas kam nors kitam, nepriklausomai nuo to, ar turi tūkstantinę gerbėjų minią, ar tik pradedi savo kūrybinį kelią.

Be abejonės, tai jokia prievolė; siūlau čia įžvelgti galimybę savo kūrybiškumo dovaną nukreipti taip, kad mūsų darbas nenueitų veltui. Rinkodara gali būti dar vienas mūsų meninis projektas. Ar net meno kūrinys.

Kūrybininkai, norintys atsirasti naujienų skiltyje, tikrai atras būdų sukurti naujieną.

Ir tas ilgainiui atskirs badaujantį menininką nuo klestinčio menininko.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

nuomonė

Berods,Skandinavijos šalyse menininkų rinkodara užsiima valstybė-stato galerijas ir perka menininkų kūrinius. Gal todėl skandinavų kultūra plačiai žinoma visame pasaulyje (literatūra taip pat).

SUSIJUSIOS NAUJIENOS