LIKIMO IRONIJA BE PIRTIES

2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos sukilo ir sėkmingai įkūrė savarankiškas klestinčias valstybes, bet pačios Maskvos kunigaikštystė ir aplinkinės žemės prasmego oligarchų ir buvusių KGB kunigaikščių tarpusavio kovose.

Pasinaudodamos šia padėtimi Baltijos šalys, padedamos JAV ir Jungtinės Karalystės specialiųjų tarnybų, sėkmingai perėmė beveik visą Karaliaučiaus sritį. Kadaise vokiečių valdytas ir jų laikais klestėjęs kraštas, komunistų paverstas niūria dykyne, dabar buvo suskirstytas į sektorius, kuriuos kuravo skirtingos Baltijos šalys arba jų sąjungininkės.

Vis dėlto buvusioje Prūsijoje išliko dvi smulkios teritorijos, kurios referendumų būdu pasiskelbė separatistinėmis liaudies respublikomis, bet iš esmės tebuvo Rusijos valdomi, remiami ir kontroliuojami eksklavai. Šios teritorijos pavadintos GAZmanovo ruožu ir Vodkos krantu. Abi kartu jos vadinosi Putinofilistina.

Laikui bėgant, padėtis Maskvos kunigaikštystėje stabilizavosi, kur maždaug 2048 m. į valdžią atėjo naujasis valdovas – Žmogus su botokso kauke 2.0, dar žinomas VVP Rūsčiojo vardu. Šis asmuo, kaip ir jo pirmtakas, buvo ne visavertis raudonasis caras, o labiau mafijos krikštatėvis – arbitras (tarpininkas). Jį iškėlė oligarchai iš verslo, KGB ir mafijos, kurie turėjo galią jį ir nuversti. Bet jie to nedarė, mat VVP Rūstusis garantavo stabilumą ir tarpininkavimą iškilus konfliktams, taip pat jam priklausė ir galutinio sprendimo teisė.

Na, o Putinofilistinos gyventojai toliau tarpo savo sultyse, kol galiausiai 2064 m. UNESCO juos pripažino atskira etnine grupe. Jie išpažino savą religiją, tiesiogiai kildinamą iš Filipo Kirkorovo dainų. Šios religijos simbolis buvo Adolfo Hitlerio (1889–1945) apyvarpė, kurią, pasak legendos, prieš sudeginant Trečiojo reicho vado kūną, nupjovė ištikimiausi nacizmo šalininkai. Aukščiausia šios religijos visagalė būtybė buvo dievas Lokys, dėvintis NKVD (KGB) kepurę, vadinamąją furažkę, o jo pranašė buvo mažytė mergaitė Maša (arba Mašenka) purpuro spalvos skarele.

Esminė šios religijos išpažintojų dogma buvo tokia: "Yra tik vienas dievas – Lokys, o Mašenka – jo pranašė". Pasak tikinčiųjų, Maša buvo biologinis ir vienintelis, natūraliai pradėtas pseudokomiko Maksimo Galkino (1976) ir dainininkės Alos Pugačiovos (1949) vaikas, turintis ir šiek tiek F.Kirkorovo (1967) organinių priemaišų.

Putinofilistinos žmonės buvo labai nedraugiški. Jie vis užpuldinėdavo Baltijos šalių ir jų sąjungininkių valdomas teritorijas, nuolatos reikalavo nepriklausomybės ir šaukė apie Baltijos valstybių agresiją bei stengėsi sugraudinti kairiuosius intelektualus Vakaruose. Svarbiausias, visas kortas sumaišęs konflikto epicentras buvo šventasis miestas Karaliaučius (vok. Kionigsbergas), kuriame, pasak putinofilistiniečių, gimė Mergaitė Maša. Vakarams šis miestas taip pat buvo šventas, nes čia gimė, gyveno, kūrė ir mirė Immanuelis Kantas (1724–1804).

Viską dar labiau komplikavo susikūrusi teroristinė organizacija PUGAČIOVAZ (XVIII a. insurgento Jemeljano Pugačiovo garbei), kuri užvaldė faktiškai visą GAZmanovo ruožą ir dalį Vodkos kranto. Prasidėjo reguliarios provokacijos, ginkluoti susirėmimai tarp Baltijos šalių kariškių ir putinofilistiniečių, savižudžių išpuoliai, teroro aktai ir nuolatinis, demagogija atskiestas diplomatinis šantažas, nukreiptas į kairiuosius intelektualus. PUGAČIOVAZ turėjo balistinių raketų, kurias nuolatos paleidinėdavo tiek į Baltijos šalių valdomą teritoriją Kaliningrade, tiek į pačias Baltijos šalis. Raketų paleidimo aikšteles jie įrenginėdavo gyvenamuosiuose rajonuose ir vaikų žaidimų aikštelėse tam, kad atsako metu būtų užmušama kuo daugiau vaikų bei kitų civilių, mat niekas taip nesugraudindavo kairiųjų intelektualų, kaip sumaitotas vaiko kūnelis. Apskritai reikia pasakyti, kad PUGAČIOVAZ skatino savo žmones kuo sparčiau mirti. Tam puikiai pasitarnavo religija, skelbianti, jog kare su kitatikiais žuvęs asmuo pateks į rojų, kuriame visą laiką bus rodomas filmas "Likimo ironija, arba po pirties" (1975).

Kaip jau minėjome, itin populiarūs buvo savižudžių išpuoliai, kurių metu susisprogdinąs asmuo šaukdavo: "Medved akbar" (išvertus iš senovės pelazgų kalbos reiškia "Lokys-didis"). Kartais abi Putinofilistinos teritorijos susipykdavo tarpusavyje ir Vodkos krantas išjungdavo GAZmanovo ruožui elektrą. Tada abi pusės kviesdavosi Šiaurės Korėjos deputatus, kad šie tarpininkautų konfliktuojančioms pusėms.

PUGAČIOVAZ buvo finansiškai ir kitaip remiama Maskvos kunigaikštystės, Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos. Per metus iš šių valstybių Putinofilistina gaudavo kelis šimtus milijardų eurų ir dolerių, už kuriuos jau seniai galėjo pastatyti tuziną Las Vegasų, bet jie to nedarė. Pinigai buvo leidžiami ginklams, technikai, organizacijos vadovybės gerovei. Visoje Putinofilistinoje klestėjo skurdas, nusikalstamumas ir teroras, o nedarbas siekė 49 proc.

Jaunuomenė neturėjo jokios ateities, todėl aktyviai jungėsi prie PUGAČIOVAZ operacijų. Už dalyvavimą demonstracijoje ir akmenų mėtymą PUGAČIOVAZ jaunuoliams mokėdavo po 40 eurų, dar 40 – už kiekvieną užmuštą Baltijos šalių kareivį, už susisprogdinimą ar šiaip mirtį – 100 dolerių išmoka artimiesiems.

Regione susidarė padėtis be išeities. Ją išspręsti pabandė JAV prezidentas Benas Affleckas (1972). Šis demokratę Beyonce Knowles (1981) įveikęs Respublikonų partijos atstovas ryžosi kontroversiškam žingsniui 2068 m., sumanęs perkelti JAV ambasadą iš Berlyno į Kionigsbergą.

Didžiąją dieną kilo siaubingi neramumai ir riaušės, kurių metu, nepatvirtintais duomenimis, žuvo beveik šimtas Putinofilistinos žmonių ir nuriedėjo ne viena, demagogijai pasidavusio kairiojo intelektualo ašara. Nepaisant to, ambasada buvo perkelta.