Šiemet balandžio 14-ąją pasaulį užklupo du nutikimai – linksmas ir liūdnas. Apie linksmąjį (JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos į Siriją paleistas raketas) jau buvo pranešta praėjusią savaitę. Liūdnesnė tema susijusi su visa kino mėgėjų bendruomene, kuri gedi mus palikusio didžiai gerbiamo režisieriaus Milošo Formano (1932–2018). Du "Oskarus" laimėjusiam menininkui buvo 86-eri.

Šita elegiška proga yra ir galimybė susipažinti su šios spalvingos asmenybės kūrybiniu palikimu. M.Formanas gimė protestantizmą išpažįstančioje šeimoje, kurios galva Rudolfas Formanas buvo dar ir žydų tautybės. Maža to, Milošas buvo nesantuokinis vaikas, t. y. jį auginęs vyras nebuvo jo biologinis tėvas.

Antrojo pasaulinio karo metu šeimą pražudė naciai. R.Formaną mirtis užklupo Mittelbau-Dora koncentracijos stovykloje, o Milošo motina Ana mirė Aušvice. Būsimąjį režisierių užaugino giminaičiai ir šeimos draugai, o šiai profesijai jis specialiai ruošėsi įvairiose akademinėse įstaigose.

1968 m. nutiko stebuklas, ir kino kūrėjas atsidūrė Vakaruose, kur tapo vienu mylimiausių režisierių. Iš viso jis sukūrė 20 įvairiausio žanro kino filmų. Juos galima išskirstyti į tris rūšis, atskleidžiančias mažiausiai tris šio režisieriaus veidus, karjeros etapus bei svarbiausias jo kūrybos tendencijas.

Pirmoji reprezentuoja M.Formaną kovotojo su kolūkių autoritarizmu bei vakariečių snobų garbinamo kino dievaičio iš egzotiškos šalies amplua. Šiai rūšiai galima priskirti visus M.Formano filmus čekų kalba, pavyzdžiui, "Juodasis Piteris" ("Cerny Petr", 1964), "Blondinės meilės" ("Lasky jedne plavovlavsky", 1965) ir "Gaisrininkų puota" ("Hori, man panenko",1967).

Pastarieji du filmai buvo nominuoti "Oskarui" geriausios juostos ne anglų kalba kategorijoje. Visuose šiuose filmuose per paprastų žmonių buitinio gyvenimo prizmę atskleidžiama sovietinio lagerio egzistencijos nykuma. Ten pat ji susipina su bet kurį autoritarinį režimą lydinčiu groteskišku absurdu, kuris itin akivaizdus mąstančiam individui ir absoliučiai nesuvokiamas "homo sovieticus" atstovams.

Šios juostos įamžina M.Formaną kaip tikrą menininką, atvirai besityčiojantį iš socialistinio rytojaus statybų. Kita vertus, jo kūryba nėra kokia nors išimtis, iššokanti iš bendro fono. Čekoslovakijos žmonės ilgą laiką sugebėjo išsaugoti tam tikrą lengvabūdiškumą bei atvirą panieką komunizmui ir autoritarinei sistemai, o tai puikiai atspindi visa to laikotarpio jų kūryba (tiek kine, tiek literatūroje).

Šiuo periodu M.Formanas Vakaruose buvo tarsi egzotiškas žvėrelis, kurio kūrinius mėgti buvo gero tono ženklas tarp kontrkultūrą išpažįstančios bohemos ir gėlių vaikų. 1968-ųjų Prahos pavasaris buvo lemtingas metas ir M.Formanui, mat dėl sėkmingų aplinkybių jis pateko į JAV kino uostą.

Antrasis šio režisieriaus kūrybos etapas įkūnija jį jau kaip maištininką Vakarų pasaulyje. Svarbiausias šio etapo atstovas, be jokios abejonės, "Oskarų" karalius – "Skrydis virš gegutės lizdo" ("One Flew Over the Cuckoo‘s Nest", 1975).

Dar 1962 m. plevėsa ir rašytojas Kenas Kesey (1935–2001) išleido savo kūrinį tokiu pačiu pavadinimu. Tiek prieš romano išleidimą, tiek po jo K.Kesey bei jo bičiuliai itin intensyviai eksperimentavo su haliucinacijas sukeliančiomis medžiagomis (ypač LSD). Įkvėptas savo LSD "kelionių", K.Kesey parašė marksistinio pokrypio romaną apie psichiatrinės ligoninės kasdienybę, kurioje susikerta visuomenės marginalo R.P.McMurphy‘o (akt. Jackas Nicholsonas) ir despotiškos bei šaltos, į autoritarizmą linkusios vyriausiosios seselės Ratched (akt. Louise Fletcher) pasaulėžiūros.

Pačiam McMurphy‘ui konfrontacija su sistema baigiasi liūdnai, tačiau jo pavyzdys įkvepia kitus pacientus keisti savo konformistišką gyvenimo būdą. Iš esmės K.Kesey romanas tebuvo banalus paburnojimas prieš "šiuolaikinę vartotojišką visuomenę". Tiksliau, psichiatrinė ligoninė ir jos santvarka yra ekonominio pakilimo piką išgyvenančios Dwighto D.Eisenhowerio (1890–1969) valdomos Amerikos metafora. Jos pacientai įkūnija kitaip gyventi norinčius, bet nedrįstančius individus, o R.P.McMurphy‘s – iš visuomenės paraščių atėjusį mesiją, parodantį "teisingą" gyvenimo būdą.

Ekranizuodamas šį kūrinį, M.Formanas atsisakė viso marksistinio mėšlo ir aliuzijų į LSD (kurių gausu romane) ir paliko tik išgrynintą abstrakčią priešybių kovą, kuri galėjo nutikti bet kuriuo laikotarpiu, bet kurioje santvarkoje ir bet kurioje šalyje. Rezultatas – devynios "Oskarų" nominacijos ir penki laimėjimai, įskaitant "Geriausio filmo" (šią statulėlę atsiėmė jaunas Michale‘as Douglasas, kuris buvo vienas prodiuserių), "Geriausios režisūros", "Vyriško pirmo plano vaidmens" bei "Pirmo plano moteriško vaidmens" kategorijose.

Iš kitų panašių Vakaruose sukurtų filmų maišto tema galima paminėti miuziklo "Plaukai" ("Hair", 1979), pasakojančio apie gėlių vaikų subkultūrą, ekranizaciją bei 1996 m. juostą "Visuomenė prieš Larį Flintą ("The People vs. Larry Flynt"), pasakojančią apie pornografinio žurnalo savininko kovą su moralės sergėtojais.

Paskutinis M.Formano darbas šia tema – "Gojos šmėklos" ("Goya‘s Ghost", 2006). Tiesa, kritikai šiuo filmu kiek nusivylė ir konstatavo, jog seno vilko Milošo iltys bei nagai šimpa.

Trečiasis M.Formano amplua jį įkūnija kaip meistrišką režisierių ir gražių dalykų kūrėją, susitaikiusį su visomis sistemomis, nebemaištaujantį ir tiesiog pateikiantį aukščiausios prabos meną masiniam žiūrovui. Geriausias šios tendencijos egzempliorius – aštuonis iš vienuolikos "Oskarų" laimėjęs "Amadėjus" ("Amadeus", 1984), pasakojantis apie Wolfgango A.Mozarto gyvenimą (1756–1791).

Štai tokie trys lengvai apčiuopiami mus palikusio maestro kūrybos bruožai. Nors K.Kesey ir nebuvo patenkintas savo romano ekranizacija, žiūrovai iki pat mūsų dienų, R.P.McMurphy‘ui smaugiant seselę Ratched, laiko kumščius už J.Nicholsono herojų.