MELO KOJOS

Paskatinimą visuomet elgtis sąžiningai prisimenu kaip vieną pirmųjų sąmonėn įstrigusių dalykų. Iš pradžių tiesos sakymo svarbą galvon kalė artimieji, paskui pasisekė turėti mokytoją, kurios apgaudinėti nesinorėjo taip stipriai, kad su bendraklasiais naktimis skaitydavome privalomą literatūrą, užuot pravertę knygų santrumpas. O ir vėliau, jau suaugusiųjų gyvenime, sąžiningumas skambėjo it leitmotyvas dainos apie buvimą gerbtinu homo sapiens. Turbūt panašiai yra daugumai. Kita vertus, nors nemelavimo aplinkiniams svarba suprantama visiems, dar palyginti retokai suvokiame, kaip svarbu neapgaudinėti ir savęs pačių.

Štai palengva šalis gaivaliojasi iš pošventinių pagirių. Viena banga kalėdotojų, kamuojamų plyštančių galvų ir delirium tremens, jau spėjo patikrinti gydymo įstaigų lovų patogumą. Kiti, tebešvenčiantys magišką naktį iš senųjų į Naujuosius, dar dabar plūsta į ligonines ar skambina geriesiems daktarėliams, anonimiškai vežantiems lašelines į namus it picą. Ironiškiausia tai, kad dauguma tokių pacientų, paklausti, galbūt nuo savo priklausomybės norėtų gydytis, kategoriškai neigia tą priklausomybę išvis turį. "Ai, čia tik pašventėm stipriau, sveikata nebe ta kaip jaunystėj, ir tiek. Aš gi darbą turiu, namus turiu, koks dar alkoholikas?" – ranka moja jie. Iki kitų daugiadienių.

Pavyzdys, aišku, esktremalokas, bet šitokio melavimo sau gausu ir iš pažiūros gyvenančių tvarkingiau kasdienybėje. Kad ir žmonės, vis žadantys sportuoti ir sveikai maitintis nuo pirmadienio, bet niekaip nesukonkretinantys, nuo kurio. Dažnai šitaip darantieji galiausiai atranda magišką išeitį – sakymą, kad patinka sau tokie, kokie yra. Nesupraskite manęs neteisingai, viskas dėl to būtų nuostabu, jei tik būtų tiesa. Jei tik kiekvienas pamatytas sportiškesnis kūnas nepriverstų pavyduliauti. Nes kai negali ramiai gyventi neišvadinęs lieknesnės už save merginos ar raumeningesnio vyruko tuštuoliu ir kvailiu, vadinasi, ne taip jau ir džiugina nuosavas atvaizdas veidrodyje.

Vien dėl to, kad neigi problemos egzistavimą, ji niekur nedingsta. Atvirkščiai – tik auga, kol iš erzinančiai kiauksinčio spanielio virsta į pasiutusį dobermaną, kandžiojantį gerklę.

O kur dar saviapgaulė vietoje panacėjos kalbant apie asmeninius santykius? Kažin ar dėl liūdnokos skyrybų statistikos kaltas ne pasirinkimas pakeliui į civilinės metrikacijos skyrių užmerkti akis prieš potencialius pavojaus signalus? Pykstamės kas antrą dieną su dūžtančiomis lėkštėmis? Kokie namai be dūmų! Žiūrint į antrąją pusę mažoka emocijų? Svarbu žmogus perspektyvus, gera partija! Elgiasi su mumis it su grindų skuduru? Juk 2019-ieji, kokia dar romantika! Ir taip toliau, ir panašiai. Ir šis "if I ignore it, maybe it will go away" ("Jei ignoruosiu tai, gal praeis") mąstymas būdingas ne vien sumaniusiems apsikeisti žiedais ir įžadais. Daugybė porų, kuriose meilė tik imituojama, tarsi uždanga baimei likti vienam, norui elementariai gyventi patogiai ir naudotis kitu, kad tai gautum.

Ir iš esmės tokį elgesį galima suprasti. Kai problemą pripažįsti, tarsi tampa reikalinga ją spręsti. O tai ne visada patogu ar malonu. Procesas gali būti ilgas, skausmingas ir varginantis. Gali nepasisekti ir tada liksi kvailio vietoje: ir su nesėkme, ir su problema, ir dar nesuprastas. Kita vertus, vien dėl to, kad neigi problemos egzistavimą, ji niekur nedingsta. Atvirkščiai – tik auga, kol iš erzinančiai kiauksinčio spanielio virsta į pasiutusį dobermaną, kandžiojantį gerklę. Nes melas turi tendenciją anksčiau ar vėliau išaiškėti. Net jei girdimas jis yra tik nuosavoje galvoje. Ir jeigu tam, kad gerbtume kitus, iš jų reikalaujame absoliutaus sąžiningumo, kaip galime gerbti save, akivaizdžias tiesas sau dangstančius paguodžiančiais melais?