NEREIKIA MUMS BIJOTI IMIGRANTŲ

Nereikia mums bijoti imigrantų, o, atvirkščiai, reikėtų galvoti apie veiksmingesnę politiką, skatinančią imigraciją.

Mūsų valstybę slegia puokštė demografinių problemų, tokių kaip sparčiai mažėjantis gimstamumas, jaunesnio ir vidutinio amžiaus gyventojų emigracija, spartus visuomenės senėjimas.

Didesnis imigrantų skaičius galėtų palengvinti šių problemų sprendimą.

Jei ir nuspręstume, kad imigrantų didėjantys srautai mums neteiks naudos, o tik sukels papildomų rūpesčių, mes tam kelio neužkirsime.

Su šiandienėmis pasaulinės globalizacijos tendencijomis tai neišvengiama. Tik klausimas – koks imigrantų kontingentas Lietuvoje bus dominuojantis.

Ar pabėgėliai iš karo draskomų šalių, ar darbo imigrantai iš ekonomiškai silpnesnių šalių, ar dominuos musulmoniško tikėjimo, ar artimesni mūsų tikėjimui imigrantų srautai.

Tam reikia ruoštis iš anksto, žinoti, kokį kelią mes pasirinksime, kaip integruosime būsimus piliečius į valstybę. Ar tai bus labiau pilietinio nacionalizmo, kai valstybė gauna politinį legitimumą iš politiškai aktyvios visuomenės dalies, ar labiau kultūrinio nacionalizmo kelias, kai valstybingumo pagrindu laikoma kultūrinės šaknys: kalba, religija, papročiai.

Turbūt vieni ryškiausių pilietinio nacionalizmo pavyzdžių vykdant imigracinę politiką yra Vokietija ir Jungtinė Karalystė. Kur, mano nuomone, imigrantams sudaromos idealios sąlygos gyventi savo įprastinį gyvenimą kaip ir istorinėse tėvynėse, išlaikant savo papročius, tradicijas bei etniškumą.

Prancūzai, mano nuomone, pasirinko kitą kelią sėkmingai derindami pilietinio ir kultūrinio nacionalizmo principus ir paversdami imigrantus ne į prancūzus, bet į Prancūzijos piliečius, kuriems privalu laikytis visiems valstybės piliečiams priimtinų normų ir susitarimų dėl bendro gyvenimo šalyje.

Mano nuomone, tai teisinga, nes jei valstybė neturi savo šaknų, t.y. tradiciškai susiformavusių kultūrinių tradicijų, tuomet ganėtinai lengvai prigyja naujos (tradicijos) ir nebūtinai geresnės. Aišku, svarbiausia, kad išliktų laisva tolerantiška piliečių visuomenė, kad tradicijos, etninis ir kultūrinis paveldas neužgožtų žmogaus laisvės bei lygybės.

Kiekvienoje šalyje istoriškai formuojasi kultūrinės ir vertybinės skalės. Kartais jos yra kardinaliai skirtingos.

Pavyzdžiui, durų atidarymas ir moters praleidimas į priekį Skandinavijoje nėra mandagumo ženklas, greičiau bus įvertintas kaip moters sumenkinimas, o Pakistane moters prašymas vyro arba vyresniojo brolio leidimo išvykti į užsienį nieko nestebina taip pat kaip ir žmonių plakimas lazdomis per padus miesto aikštėje už padarytus nusižengimus.

Mano nuomone, mes turėtume būti tiesiog savimi, toliau nuosekliai puoselėti savo nacionalinį identitetą išlaikydami nacionalinį tapatumą, siekdami ekonomiškai bei politiškai stiprios Lietuvos valstybės ir priimti į savo šalį visus imigrantus, kuriems šie siekiai ir tikslai priimtini.