Nuotykiai prasideda | kl.lt

NUOTYKIAI PRASIDEDA

Savaitgalį per Lietuvą nušurmuliavusiomis abiturientų išleistuvėmis tūkstančiams jaunų Lietuvos Respublikos piliečių de facto baigėsi vaikystė.

Nors retas kuris gali mėgautis finansine nepriklausomybe nuo tėvų, sprendimus dėl artimiausios ateities, Y karta linkusi priimti pati. Šie sprendimai nemenka dalimi nuspėjami ir ne patys šviesiausi likusiai bendruomenės daliai. Kodėl, paaiškina mažytis buitinės sociologijos seansas: tereikia apklausti skirtingų sluoksnių ir gebėjimų buvusius dvyliktokus.

Paklausti apie tolesnius pasirinkimus, mažne pusė jų prabyla apie pasirengimą kraustytis į užsienį. Ir ne vien studijuoti. Arba ne šiandien – po studijų Lietuvoje. Akivaizdu, kad tėvų, senelių ir vyriausybių pastangos dirbtinai sulaikyti šiuos jaunuolius beprasmės.

Nors pagrindine emigracijos priežastimi mėgstama vadinti esą sunkiai pakeliamas savirealizacijos sąlygas Lietuvoje, šiems (nebe)vaikams gyvenime svarbu toli gražu ne vien minimalios mėnesinės algos dydis. Į oksfordus jaunuolius išgabenantys lėktuvai primena išklerusius autobusus, kuriais su pora dolerių ir keliomis konservų skardinėmis krepšyje į Vakarus leidosi jų tėvai. Abu atvejus sieja savotiškas nuotykio troškulys, noras užkariauti pasaulį. Anuomet ta pergalė asocijavosi su įveiktu Eifelio bokštu ar patirta bohemiškos Prahos atmosfera, o dabar reikia karjeros užsienio kompanijoje.

Kiek nori programų gali kurti vyriausybininkai ir (ne)aukštosios mokyklos, tačiau akivaizdu, kad nuo baigtinės ne tik fizinės, bet ir dvasinės emigracijos drąsų šių dienų jaunuolį gali sulaikyti tik subjektyvios priežastys, neišmatuojamos nei pinigais, nei karjeros pasiekimais. Suvokimas, kad it koks prof. Liudas Mažylis poros milijonų širdis gali laimėti ir gyvendamas gimtinėje. Kad asmenines ambicijas labai lengva atmiešti patriotizmu – elgtis taip, kaip elgėsi toli gražu ne pavieniai tarpukario Lietuvos kūrėjai, rinkęsi ne trokštamą specialybę, bet tą, kurios reikia jaunai respublikai. Arba kad fizinė emigracija – kaip terminuota darbo sutartis, kuri vieną dieną pasibaigs.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Mama

Yra kaip yra - baigus bet kurį mūsų universitetą laukia bevaisės darbo pagal įgytą specialybę paieškos. Norint išgyventi teks dirbti bet ką už varganą atlyginimą. Tai gal geriau iš karto baigti universitetą užsienyje ir bandyti įsitvirtinti ten, kur už darbą mokama tiek, kiek jis vertas. Kiekvienas turi teisę oriai gyventi. Lietuvoje tai padaryti sunku, o dažnai ir neįmanoma. Lietuvai netrūksta darbo jėgos, jai trūksta tų, kurie dirbtų pusvelčiui. Jaunoji karta jau protingesnė - sėkmės jums, abiturientai

SUSIJUSIOS NAUJIENOS