PATARIMŲ PRAŠYTOJAI IR DALAI LAMOS IŠMINTIS

Policijos nuovada, tebūnie viso labo pasų poskyris, dažniausiai nėra ta vieta, kur tikiesi aptikti išminties krislų. Ir vis dėlto pagaliau prisiruošus pasikeisti jau senokai galioti baigusią asmens tapatybės kortelę, akį pagavo ant darbuotojos stalo išlankstyta kortelė su išties genialia Dalai Lamos fraze: "Jei problemą galima išspręsti, vadinasi, nėra jokio reikalo dėl jos jaudintis. Jei problema neišsprendžiama, jaudintis dėl jos beprasmiška." Ir nors, greičiausiai, pirminis tikslas garsiojo dvasinio vadovo citata papuošus darbo stalą – amortizuoti naujo dokumento iki kelionės negausiančiųjų nusivylimą, atkreipti dėmesį į šiuos Dalai Lamos žodžius verta.

Tai štai, imti į rankas šluotą (dažniausiai metaforiškai, nors jei gyveni apsikuitęs, padės ir iš tikrųjų) ir, užuot nervinusis dėl chaoso, apsikuopti gyvenimą – puiki pradžia norint turėti daugiau džiaugsmo teikiančią egzistenciją. Susitaikyti su situacija, kurios nei nuosavomis rankomis, nei šluota jose nepakeisi – irgi neblogas būdas būti laimingesniam. Šie du patarimai akivaizdūs ir nenuginčijami iki skausmo, tačiau nemažai daliai žmonių vis vien norisi tarsi kompiuteriniame žaidime ieškoti stebuklingų cheat code’ų ar, užuot kažką keitus, paslapčia džiaugtis turint dėl ko pasibėdoti.

Atrodo, kai kuriems geriau gyventi jau pažįstamame mėšle, negu kapstytis iš jo link dar nematytų rožynų.

Nežinau dėl ko, tačiau kone visą gyvenimą esu tas žmogus, kurio tiek draugai, tiek ir menkiau pažįstami prašo patarimų. Ir, jei atvirai, negaliu atsistebėti kai kuriais klausinėtojais. Štai jaudinasi mergina dėl savo apimčių. Man tos jos apimtys atrodo visiškai normalios, bet pašnekovei apvalios šlaunys kelią pagundą apsiverkti kaskart pažvelgus į veidrodį. "Na, tai gal pradėk vaikščioti į sporto klubą, valgyk po penkis kartus per dieną mažomis porcijomis, neužmiršk gerti vandens, o angliavandenius ir cukrų prisuk iki minimumo – jau po mėnesio kojos laibesnės pasidarys", – sakau aš jai ir akyse iškart matau nusivylimą. Arba kita ašaroja dėl to, kad vyras trankosi po mergas, negerbia, pavydus iki isterijos priepuolių beigi periodiškai užvažiuoja per ausį. Na, tai vienintelis problemos sprendimas – operatyviai siųsk tokį vyrą populiariausiu adresu Rusijoje, nesugalvok atleisti, kai ateis nešinas glėbiu gėlių, dar gal būtų protinga dėl smurto kreiptis į teisėsaugą ir kitą kartą prieš veliantis į santykius, atidžiau pasidomėti, ar ne psichopatas. "Na, nežinau, nežinau…" – purtydama galvą abejoja mergina, jau rinkdama savojo muštuko numerį, kad atvažiuotų parvežti namo.

Tokiais atvejais pasidaro ir liūdna, ir pikta, ir truputį juokinga. Atrodo, kad tie "bėdų turgaus" herojai laukia, jog patarsi kažkokį stebuklingą problemų spendimo būdą. Na, maždaug: "nueik į vaistinę, nusipirk tokių tabletyčių, ir galėsi nors kasdien valgyti cepelinus, niekada nesimankštinti, o svoris kris savaime" arba "sumaišyk rozmarinus su vyšnių kauliukais, pavirink žiūrėdama į pilnatį, dar ten įmesk porą savo gaktos plaukų, sugirdyk tam savo recidyvui ir pamatysi, bus švelnus kaip katinėlis!" Bet kad ir kaip apmaudu, nėra stebuklingų užpilų ar užkalbėjimų. Yra vienintelis stebuklas – žmogiškoji valia ir užsispyrimas keisti tai, kas netenkina. Jos ir trūksta. Tragiškai.

Atrodo, kai kuriems geriau gyventi jau pažįstamame mėšle, negu kapstytis iš jo link dar nematytų rožynų. Ir iš tikrųjų kiekvienas tokią teisę turime. Tik galbūt tuomet reikėtų nustoti vaidinti, kad iš tiesų ketini kažką keisti. Nustoti tampyti už skvernų artimuosius ir tardyti: "Ką man daryti?", o įsigyti laisvo kirpimo tunikų ir toliau, nesukant galvos sau ir kitiems, ryti šokoladą. Arba, kai kitą kartą kils noras virkauti dėl to, kad ir vėl nuskriaudė žmogus, su kuriuo nė už ką nesiskiri, eiti ne pas draugę, o pas psichologą – jis už "buvimą ausimis" bent jau pinigus gauna.