RAUDONOJO MARO MEDŽIOKLĖ

Šiais politinių neramumų, populizmo ir demagogijos laikais aktualumo neprarandantis terminas "makartizmas" (angl. "McCarthyism"), reiškiantis kaltinimą išdavyste ar priešiška veikla, neturint jokių svarių įrodymų, kartkartėmis pasigirsta viešojoje erdvėje. Kairieji intelektualai makartizmu linkę įvardyti bet kokį priešiškumą "pažangioms" idėjoms (pvz., skeptišką požiūrį į vegetarizmą).

Šis terminas kilo nuo 1908 m. lapkričio 14 d. gimusio JAV respublikonų senatoriaus iš Viskonsino Josepho Raymondo McCarthy pavardės (mirė 1957 m.).

Tai – viena kontroversiškiausių Šaltojo karo meto asmenybių, kurios veikla dažniausiai vertinama neigiamai. XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje šis senatorius pradėjo intensyvią, bet trumpai trukusią SSRS šnipų ir komunizmo pasekėjų JAV valdžios struktūrose medžioklę, kurią dabar daug kas lygina su Bažnyčios inkvizicija.

Neabejojama ir tuo, kad J.McCarthy bei jo bendražygiai šia veikla siekė grynai asmeninių karjeros tikslų, tačiau sunku pasakyti, kaip būtų pasisukęs Šaltasis karas, jeigu ne stipri paranojos ir raudonojo maro baimės dozė, persmelkusi to meto JAV visuomenę.

Vakarų ir SSRS santykiai ėmė braškėti dar Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metais. Teigiama, jog 1945-aisiais Vakarai buvo paruošę planą "Neįsivaizduojama operacija" ("Operation Unthinkable"), kuriuo turėjo būti pradėti kariniai veiksmai prieš sovietus.

1947 m. kovą tuometis JAV prezidentas Harry S.Trumanas (1884–1972) pasirašė vykdomąjį aktą Nr. 9835, susijusį su valdžios atstovų lojalumu JAV valstybei. Jame buvo skelbiama, kad jokiam federaliniam pareigūnui nedera priklausyti jokiai bendrijai ar judėjimui, kurie pripažinti fašistiniais, komunistiniais ar siekiančiais pakenkti JAV Konstitucijoje užfiksuotai santvarkai.

1949 m. sovietai susprogdino savo pirmąją branduolinę bombą RDS-1. Tais pačiais metais Kinijos komunistai paskelbė apie pergalę pilietiniame kare (baigėsi pilietinis karas ir Graikijoje, tiesa, komunistų pralaimėjimu). 1950-aisiais Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietus. Šie tolimų kraštų įvykiai pasėjo nerimą daugelio to meto amerikiečių namuose, o baimę dar labiau padidino vietiniai įvykiai.

Pačioje XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje JAV sukrėtė Juliuso ir Ethel Rosenbergų teismas. Šie JAV piliečiai buvo apkaltinti šnipinėjimu ir branduolinių technologijų perdavimu sovietams. Už tai jie buvo nuteisti mirties bausme elektros kėdėje (įvykdyta 1953-iųjų birželio 19 d.).

Prieš tai, 1948 m., šnipinėjimu sovietams buvo apkaltintas aukštas valstybės pareigūnas Algeris Hissas (1904–1996). Greitai JAV visuomenėje įsivyravo baimė, jog visur pilna slaptų komunistų, šnipų bei potencialių išdavikų, siekiančių platinti raudonąjį marą.

1950 m. vasarį JAV spaudos dėmesys nukrypo į senatorių J.McCarthy. Vykstant renginiui moterų respublikonių klube Vakarų Virdžinijoje, jis garsiai pareiškė turįs 205 komunistų, dirbančių JAV valstybės departamente, sąrašą. Taip prasidėjo tikra raudonojo maro medžioklė, o J.McCarthy tapo jos simboliu.

Daugybė komitetų, kolegijų, lojalumo priežiūros tarnybų bei privačių agentūrų atliko šimtus tyrimų, susijusių su tikra ar tariama komunistinė veikla viešajame ir privačiame sektoriuje. Šimtai JAV piliečių (daugiausia valstybės įstaigų darbuotojai, pramogų pasaulio atstovai, akademikai bei profsąjungų aktyvistai) buvo apkaltinti priklausymu komunistinėms organizacijoms ar šios ideologijos sklaida bei tapo agresyvių ir ne itin kompetentingų tyrimų bei apklausų aukomis.

Pagrindinis J.McCarthy bei jo bendraminčių veiklos trūkumas buvo nenuoseklumas. Bet kokios įtariamojo pažiūros ar veikla galėjo būti pripažintos komunistinėmis, o jo karjera sunaikinta (grėsė net įkalinimas).

Galima teigti, kad senatorius ir jo pagalbininkai rėmėsi šia demagogijos formule: objektas A kaltina objektą B rasizmu (ar bet kuria kita socialine stigma paremta neapykanta) objekto C atžvilgiu. Kadangi objektas A pirmasis prabilo apie rasinę neapykantą, jis pats yra užsislaptinęs rasistas. Maža to, A ir C susimokė prieš objektą B, siekdami jį diskredituoti.

Tarp demaskuotų "komunistų" buvo daug įžymybių – aktorė Lucille Ball (1911–1989) iš serialo "Aš myliu Liusi" ("I Love Lucy"), vienas žymiausių JAV pianistų ir kompozitorių Leonardas Bernsteinas (1918–1990), dramaturgas Bertholdas Brechtas (1898–1956), beje, persekiotas nacių, Charlie Chaplinas (1889–1977), filmo "Spartakas" ("Spartacus", 1960) scenarijaus autorius Daltonas Trumbo (1905–1976), vienas žymiausių kino režisierių Orsonas Wellesas (1915–1985), Nobelio premijos laureatas rašytojas Paulas Thomas Mannas (1875–1955), taip pat jo sūnus Klausas (1906–1949) bei brolis Heinrichas (1871–1950), amerikietiškos branduolinės bombos tėvas Julius Robertas Oppenheimeris (1904–1967), pats Albertas Einsteinas (1879–1955) ir daugelis kitų.

Bėgant mėnesiams, senatorius vis labiau siautėjo, ir beveik niekas nedrįso stoti su juo į atvirą kovą, mat bijojo būti viešai apkaltintas valstybės išdavyste. Vis dėlto J.McCarthy saulė ėmė leistis. Komunizmo baimę vis labiau temdė pasidygėjimas jo eliminavimo metodais. Vienas aršiausių senatoriaus oponentų buvo televizijos žurnalistas Edwardas Roscoe Murrow (1908–1965), savo laidoje drįsęs viešai užsipulti J.McCarthy.

1954 m. senatorius pasiryžo "ištirti" JAV armiją, tuo pasirašydamas savo karjerai mirties nuosprendį. Jo ir kariuomenės teisininkų akistata, transliuota per televiziją, galutinai sugriovė politiko reputaciją visuomenės akyse. Jis greitai prarado savo galią, sąjungininkus ir įtaką, o 1957 m. mirė nuo ilgalaikio alkoholio vartojimo sukeltų komplikacijų.

J.McCarthy veikla, retorika ir metodai JAV visuomenės atmintyje yra tapę populizmo, demagogijos ir žmogaus teisių pažeidinėjimo simboliu. Didžiosios dalies senatoriaus užpultų asmenų garbė buvo reabilituota. Vis dėlto viešai žinomi sovietinės žvalgybos metodai, mastai ir komunizmo madingumas tarp Vakarų intelektualų leidžia daryti prielaidą, jog J.McCarthy veikla davė savotiškai pozityvų impulsą Šaltajame kare.