REINHARDO GEHLENO ROKIRUOTĖ

Seko paskutinieji Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) mėnesiai. Tomis dienomis Trečiasis reichas traukėsi, amerikiečių generolas George‘as Smithas Pattonas Jaunesnysis (1885–1945) saviškiams garsiai bylojo apie artėjantį Vakarų karą su sovietais, o Adolfas Hitleris (1889–1945) požeminiame bunkeryje Berlyne vis dažniau dalijo įsakymus tik jam vienam matomoms armijoms.

Tuo metu nacių karininkai ir klerkai neretai susimąstydavo apie jų laukiantį gyvenimą po karo. Ramybės jiems neduodavo klausimai, kaip išvengti gresiančio persekiojimo dėl nusikaltimų žmogiškumui ir užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Ši dilema labiausiai slėgė generolą majorą Reinhardą Gehleną (1902–1979).

Vermachto karininkas, dirbęs su žvalgybine medžiaga ir analizavęs vien Sovietų Sąjungos ypatybes, kaip niekas kitas suprato, jog pabaiga jau visai čia pat. Jis taip pat nujautė, kad Vakarų ir Rytų požiūriai nesutampa daugeliu gyvenimo klausimų, tad naujas konfliktas anksčiau ar vėliau neišvengiamas. Viską, ką vertingiausio R.Gehlenas galėjo pasiūlyti amerikiečiams, t. y. savo surinktą medžiagą apie Sovietų Sąjungą ir Rytų Europą, jis sudėjo į plieno indus ir kartu su ištikimiausiais pagalbininkais paslėpė Bavarijos kalnuose.

Gegužės pabaigoje jis pasidavė sąjungininkams. Amerikiečių prielankumą R.Gehlenas pelnė savo žiniomis apie regioną ir sovietų nomenklatūrą, įžvalgomis apie būsimus Kremliaus veiksmus Rytų Europoje, o svarbiausia – jis atskleidė, kurie OSS (CŽV pirmtakė) pareigūnai yra JAV komunistų partijos nariai.

Galiausiai vokiečių žvalgybos asas pasiūlė sąjungininkams sandorį – visą jo turimą informaciją už jo ir būrio kitų nacių apsaugą. Nors amerikiečių gretose buvo prieštaraujančiųjų bei abejojančiųjų, jau 1945-ųjų rugsėjį R.Gehlenas ir trys jo pagalbininkai skrido JAV kryptimi. Trumpai pagyvenus Valstijose, R.Gehlenui kilo mintis sukurti žvalgybos organizaciją, kuri Vokietijoje veiktų prieš Sovietų Sąjungą. Ji nebūtų kontroliuojama amerikiečių ir dirbtų savarankiškai, tačiau dalintųsi visa surinkta informacija. Taip pat JAV turėjo finansuoti šią agentūrą, kol atsikurs nepriklausoma Vokietijos valstybė.

Jau 1946 m. grįžęs į Vokietiją R.Gehlenas suskubo kurti savo naująjį šnipų tinklą, kurį sudarė tūkstančiai asmenų, prasiskverbusių giliai į Varšuvos pakto šalių teritoriją (įskaitant ir Baltijos šalis).

Didelė jų dalis – buvę R.Gehleno kolegos iš Vermachto, SS ir Gestapo, kuriems grėsė baudžiamasis persekiojimas dėl nusikaltimų žmogiškumui. Tarp jų buvo ir "įžymybių", pvz., Otto Adolfas Eichmannas (1906–1962) – vienas "Galutinio sprendimo" architektų ir Klausas Barbie (1913–1991), dar žinomas Liono skerdiko pravarde, kurią pelnė už 44 žydų našlaičių išsiuntimą į Aušvico koncentracijos stovyklą.

R.Gehleno žmonės ne tik rinko informaciją, bet ir stengėsi kelti revoliucijas bei neramumus sovietų užimtose šalyse. Nors ir buvo pasiektos kelios svarbios pergalės, vis dėlto didžioji dalis jų veiklos patyrė visišką fiasko. Buvusiems naciams visiškai nesisekė kariauti naująjį Šaltąjį karą. Nepaisant to, JAV nenutraukė su jais ryšių, nes ilgą laiką R.Gehlenas išliko vienintelėmis amerikiečių ausimis ir akimis sovietų kontroliuojamose teritorijose.

1949 m. buvo įkurta NATO, o 1956 m. JAV oficialiai perdavė R.Gehleno šnipų tinklą Vakarų Vokietijos vyriausybei. Taip gimė Vokietijos Federacinės Respublikos žvalgybos tarnyba BND (Bundesnachrichtendienst), pagarsėjusi savo nemokšiškumu, o R.Gehlenas tapo pirmuoju šios institucijos vadovu. Viena BND neveiklumo priežasčių buvo ta pati nacistinė praeitis.

Reikėtų pripažinti, kad sovietai gana sumaniai išnaudojo buvusių nacių nuodėmes, šantažo būdu paversdami juos dvigubais agentais. Vienas uoliausių jų "kurmių" buvo Heinzas Paulas Johannas Felfe (1918–2008), ėjęs svarbias pareigas BND ir pridaręs Vakarams nemenkų nuostolių.

Situaciją nuo visiškos katastrofos išgelbėjo tai, kad dalis CŽV pareigūnų nepasitikėjo R.Gehlenu ir patys šnipinėjo jį bei jo žmones, ieškodami kompromituojančios informacijos. Dėl to 1961 m. H.P.J.Felfe buvo suimtas, apkaltinas bendrininkavimu su KGB, nuteistas ir įkalintas.

Nepaisant šių nesėkmių ir visą R.Gehleno veiklą lydinčio amoralaus šleifo, jis net išėjęs į pensiją išliko itin vertinamas ir gerbiamas.

Ši kontroversiška istorija – tik viena nacių indėlio į Šaltąjį karą dalis, mat amerikiečiai ne tik rezgė šnipų tinklus su buvusiais Trečiojo reicho galvažudžiais. Nenorėdami, jog karo grobis atitektų sovietams, jie perkėlė į savo šalį beveik 1,6 tūkst. nacizmui tarnavusių mokslininkų ir suteikė jiems prieglobstį, darbą bei apsaugą nuo gresiančio baudžiamojo persekiojimo.

Vieni žymiausių – Wernheris Magnusas Maximilianas Freiherris von Braunas (1912–1977) ir Arhuras Louisas Hugo Rudolphas (1906–1996). Šie du inžinieriai Antrojo pasaulinio karo metais sukūrė naują ginklą – skystu kuru varomą pirmąją balistinę raketą V2 (Vergeltungswaffe 2 – "Atpildo ginklas 2").

Gyvendami JAV jie dirbo NASA ir sukonstravo 110 m aukščio gražuolę raketą "Saturnas 5", nuskraidinusią JAV astronautus į mėnulį, tad yra laikomi vienais labiausiai "Apollo" programai nusipelniusių asmenų. Nepaisant teigiamo indėlio, šių mokslininkų sąžinę slėgė baisios nuodėmės. Statant V2, jie naudojosi vergų darbo jėga, kurią asmeniškai atsirinkdavo iš koncentracijos stovyklų (daugiausia Buchenvaldo).

Pats V2 buvo statomas specialioje "Mittelbau-Dora" stovykloje, Buchenvaldo filiale. Darbo ir rekreacinės sąlygos buvo siaubingos, tad daugelis dirbusiųjų kentėjo ir mirė nuo bado bei ligų (užsikrėsdavo net sargybiniai).

Šie faktai nuo JAV piliečių buvo slepiami iki pat 1998-ųjų. Tais metais JAV Kongresas priėmė "Nacių karo nusikaltimų atskleidimo aktą", privertusį CŽV atverti archyvus. Viename dokumente R.Gehleno charakteris nusakomas žodžiais: "Sąžiningas ir idealistas. Turi gerą skonį maistui ir vynui. Protauja be išankstinio nusistatymo."