SU ŠVENTE!

Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valstybės šimtmetis.

Kiekvienas šią dieną priimame individualiai, priklausomai nuo asmeninės nuostatos ir šeimos tradicijų. Taip ir turėtų būti, laisvė svarbi ne tik pačiai Valstybei, bet ir kiekvienam jos piliečiui. Visi turime asmeninių, su šia diena susijusių prisiminimų. Pasidalysiu savaisiais.

Vaikystę praleidau Taujėnuose su seneliu ir močiute. Didžiausios šventės buvo Kūčios ir Vasario 16-toji – abi tuo metu uždraustos. Močiutei labiau rūpėjo Kūčios. Dirbo Taujėnų tarybinio ūkio direktore, tad tekdavo slėptis, į bažnyčią viešai nenueisi. Švęsdavome slapčia, pas močiutę lankydavosi kunigai, už ryšius su kuriais ji galiausiai neteko darbo. Seneliui didžiausia šventė buvo Vasario 16-toji. Vėlyvuoju tarpukariu jis baigė karo mokslus Vokietijoje ir Belgijoje, grįžo, gavo karininko laipsnį, tačiau tuomet atėjo rusai. Senelis buvo suimtas ir išsiųstas žinome kur. (Iš pasakojimų: "Sėdžiu kameroj, už durų kareivis. – Kas ten pas tave šviečia? – klausia rusas. – Šveicariškas laikrodis. – Duok čia.")

Vasario 16-tąją senelis apsirengdavo kostiumą, baltus marškinius, pasirišdavo kaklaryšį. Jidritvaimedelis, šaukdavo močiutė, vėl išsipuošei, tai nors į kiemą neik, bo kas nors pamatys. Kur norėsiu, ten eisiu, sakydavo senelis, įsipildavo čekiško likerio (šiaip negėrė nė lašo) ir tyliai švęsdavo. "Kuo būsi užaugęs? – klausdavo manęs. – Nežinau, – atsakydavau. – Tu Lietuvos karys, – sakydavo senelis, – gyvenk garbingai." Jis mane ir išmokė tvarkos, kurios poreikis dabar disonuoja su meniškos netvarkos pomėgiu.

Seneliui galiausiai sutriko Sibire peršaltų inkstų veikla, pamenu liūdnas jo paskutines dienas. Sykį vėl manęs paklausė, kuo galvoju tapti, žinodamas, kad lieku vienas su močiute, iš kurios naudos, anot jo, kaip iš kurapkos pieno. Atsakiau jo žodžiais: "Aš Lietuvos karys, gyvensiu garbingai." Greitai senelio nebeliko, liko tik tarpukario žurnalas "Karys", mano jam nupirktas iš vieno smetoniško dėdės. Vyresnėse klasėse kitoje švarko atlapo pusėje nešiojau lietuvišką trispalvę. Buvau paskųstas (taip antroje klasėje buvau paskųstas, kad nešiojuosi Naująjį Testamentą, o ketvirtoje – kad suomišką peilį, vaikai yra skundikai).

Visi mes esame Lietuvos kariai, nestatutine šio žodžio prasme. Ir ginti savo Valstybę galime taip, kaip sakė senelis – gyvendami garbingai.